Kai pasakiau, kad mane privertė išsiverti auskarą ir jį atėmė, dėdės veidas pasikeitė. Jis aprėkė armėną, kuris taip ilgai kepė šašlykus, liepė greičiau dirbti savo darbą. Dabar, kaip pagalvoju, nelabai priversi šašlykus greičiau iškepti, bet tuomet atrodė, kad tai suveikė. Galbūt sutapimas. Sukirto dėdė šašlus, veidas buvo paraudęs, atrodė, kad tuoj pro ausis išsiverš garai.
Atvažiavom į stovyklą. Man liepė eiti pabendrauti su vaikais. Pirmiausia, ką jis padarė, tai nuėjo į trečią būrį, bet ne ten, kur aš buvau apgyvendintas, bet pas jaunesnius, į kitą dalį. Pažiūrėjo, ar ten buvo laisvų lovų. Ir jų buvo. Tada nuėjo pas stovyklos vadovą. Jo namelis buvo už kelių šimtų metrų, bet visi vaikai girdėjo, kad ten vyko pokalbis. Būta ir rusiškų keiksmažodžių. Vėliau, mačiau, kai jie eina link manęs, o vadovas į kišenę susikišo pinigus. Spėju, ten buvo kokie šešiasdešimt. Mane nuvedė į to paties būrio, tačiau kitą patalpą, kur buvo daugmaž mano bendraamžiai, tai yra 13-amečiai, kažkiek jaunesni ir vyriausiajam buvo 15.
Jis buvo vieno iš kiečiausių trylikamečių brolis. Po kelių minučių pas mane atbėgo. Tiesiogiai, be jokių perkeltinių prasmių, kaip per kokias lenktynes „mirk-gyvenk” atbėgo tie vierchai iš trečio būrio, kurie klausinėjo, ar aš p*daras, ar bachūrėlis, kurie sakė, kad supis mano dėdę kaip obuolį. Atbėgo ir pradėjo prašyti:
– Būk geras, įsiverk auskarą atgal
– Ne, viskas gerai, nereikia, teisingai sakėt, kam man tas auskaras
– Prašau, prašau, įsiverk. Mes tik pajuokavom.
Įsivėriau. Po kelių minučių atėjo dėdė. Visi išsigandę sužiuro į jį, bet jis pajuokavo, kur slepiam samagoną, ar turim prezervatyvų ir panašiai. Visiems labai patiko. Palinkėjo man sėkmės ir sakė, kad dar kada užvažiuos. Viskas, prasidėjo mano stovyklavimas.
Stovykloje, kaip ir tikrame gyvenime, gandai sklinda žaibišku greičiu. Šįkart, vieną iš nedaugelio atvejų mano gyvenime, apie mane pasklido man palankus gandas, kurio pasekmėmis aš nepiktnaudžiavau, bet mėgavausi. Kartais net tie vyresni iš trečio būrio ateidavo pas mane, kad išspręsčiau jų konfliktą, ar patarčiau, kaip elgtis, nors, būkim atviri, nelabai ką aš nusimaniau ir nelabai ką galėjau jiems patarti.
Dabar apie viską pasakosiu epizodais. Reikia žinoti keletą faktų. Vienas jų – tai, jog stovykloje visada būna bent vienas namas, kuriame gyvena vaikai iš vaikų namų. Kartais su jais, bet dažniausiai atskirai gyvena asocialių šeimų vaikai, atvykę už valstybės pajamas. Jeigu jie įsimaišo tarp paprastų vaikų, dažniausiai nebūna problemų, tačiau, jeigu jie apsigyvena vienoje patalpoje ir jų niekas nenuleidžia ant žemės, gresia pavojus visiems. Jau tada supratau, kaip svarbu yra integruoti atstumtuosius į visuomenę. Būdami tarp žmonių, jie taps žmonėmis, būdami tarp vilkų – „vargu bau”.
Stovykloje rytai prasidėdavo tuo, jog šeštą grodavo muzika, tuo metu dažniausiai mus per garsiakalbius žadindavo Pikaso daina Saulė. Turbūt pamenat: jei pasiekčiau saulęlę… Atsikeli, varai prie kriauklės, nusiprausi, o tada į stadioną, o ten vadovas jau rodo pratimus, triukus, bėgimus. Nežinau kodėl, bet visi labai nemėgo mankštos, dejuodavo, o man būdavo vienas malonumas. Vėliau įprasti dalykai, kaip pusryčiai ir taip toliau. Nepasakosiu visos rutinos, bet pateiksiu keletą flashbackų, kurie man įstrigo į galvą.
Buvo bendra valgykla, kurioje budėdavo būriai. Įprastai, ten reikdavo maišyti sriubą dideliame katile, pilstyti arbatą ir nunešti arbatinukus ant stalo ir panašiai. Kai budėdavo trečio būrio vyriausieji, kuriame aš turėjau būti iš pradžių, niekas nevalgydavo. Tiksliau, visi būdavo įspėti nevalgyti, bet kai kurie valgydavo. Pamenat, pirmoje dalyje minėjau apie vaikiną, kuris gavo į akį ir džiaugėsi, kad aš atėjau ir mane muš vietoj jo? Tai jo pravardė Triušis, nes buvo iškišęs du dantis, į kuriuos deja irgi gavo.
Tie vyresnieji Triušiui liepdavo prispjaudyti į sriubą, nes kitaip jį primuš. Triušis prispjaudydavo į bendrą stovyklos sriubos katilą, bet jį vis tiek mušdavo. Triušis nebuvo kvailas. Matydamas mano sėkmės istoriją, kaip aš nepelnytai tapau „verchas” (čia jau labai su ironija, Triušio žodžiais tariant) jų kalba, jis pradėjo gretintis prie manęs. Žinodamas, kad vyresnieji manęs, tiksliau mano dėdės bijo, tai tikėjosi, kad vyresnieji liausis mušti ir jį. Ir taip nutiko. Triušis tapo mano dešinioji ranka. Aš jam galėjau liepti padaryti bet ką ir jis būtų tai padaręs. Jis, kaip žmogus, pradėjo tiesiog gyventi, kaip visi stovyklos vaikai, mėgautis gyvenimu, neskaitant to, kad turėjo miegoti su tais padarais…
Kartą stovykloje buvo vakarienė. Tamsu. Pliaupė kaip iš kibiro. Budėjo trečias būrys. Vyresnieji. Klastūnynas. Maistas nevalgomas. Piso žaibas, dingo elektra. Aklina tamsa. Ant stalo daug nevalgomo maisto, kurį apspjaudė jau nebe triušis, bet kitas įbaugintas vaikas. Spėkit, kas prasidėjo? Maisto karas!
Tai buvo mano pirmas maisto karas. Beje, jis įkvėpė siautėti ir kitus būrius. Tada pizdiec kas dėjosi, dužo lėkštės, visas pastatas buvo nutaškytas košėmis ir sriubomis. Beje, įdomus faktas – dauguma pastatų, įskaitant ir valgyklą, buvo tokios būklės, kad pro stogą ne lašėjo, o tiesiog lijo nx lietus. Visi išėjo iš valgyklos žvengdami, aptaškyti, apdrapstyti, bet pamaitinti maišto idėjos.
Dienos kitokios. Dienomis viskas kitaip, viskas padoru. Mankšta, pusryčiai, stalo tenisas ir dienos pramoga. Pamenu, buvo vandens mūšis. Tą dieną kaip tik buvo Žalgirio mūšio minėjimas. Pizdiec, kaip ją paminėjome. Iš pradžių visi gavome po vandens šautuvą, vėliau vieni į kitus mėtėme balionus su vandeniu, tada prisipylėme vandens į butelius, paskui iš tų butelių trankėme vienas kitą, galiausiai vieni kitus sumetė į upę. Buvo faina.
Kartą žaidžiau stalo tenisą su „vaiknamiečiu”. Taip vadindavo vaikus iš vaikų namų. Iš veido jis atrodė visko matęs, nors buvo mano bendraamžis. Jis tikrai nebūtų pražuvęs trečiajame būryje pas vyriausius. Nors buvome bendraamžiai, bet jis bendravo lyg būtų koks asocialus tėvas:
– Sakyk rožė, tarė jis
– Žinau, sakysi tavo tėvas by*į drožė (buvo nejauku sakyti apie tėvą, nes jis jo galimai neturėjo)
– Sakyk tulpė
– Žinau ir šitą
Tada jis susinervino ir išrėkė:
– Čiulpk tūkstantį, gausi by*į rūkstantį
Bet stalo tenisą jis žaidė gerai.
Kartą vyko šaškių čempionatas, o šaškėmis aš žaidžiu beveik kaip Karbauskis. Na, savo kaime žaisdavau. Kadangi buvo labai daug dalyvių, tai truputį užsipisau, kol patekau į finalą. Finale žaidžiau su stovyklos direktoriaus sūnumi, kuris už mane buvo gerokai jaunesnis. Jeigu atvirai – būčiau pralaimėjęs, bet kadangi iš aplink esančio blogio buvau prisimokęs niekšybių, tariau tam vaikui:
– Žiūrėk – negyva varna!
Tas vaikas pasilenkė ir aš paėmiau vieną šaškę…
Nedaug kartų gyvenime teko sukčiauti, bet visus kartus prisimenu. Tiesiog tą akimirką jaučiau, kad nemokėsiu pralaimėti. Ir laimėjau prieš jį, bet nesąžiningai, todėl tos pergalės saldumo nepajutau.
Pati laukiamiausia ir įdomiausia stovyklos veikla buvo – diskotekos. Kadangi aš dar buvau jaunas ir bijojau mergaičių, tai nieko įdomaus nepapasakosiu. Tiksliau nieko romantiško. Nieko romantiško iš diskotekų. Mane labiausiai žavėjo didžėjus. Jis buvo labai aukštas vaiknamietis, suplyšusiais Kangoroo kedais, kuriuos kažkas dovanojo. Bet, kad jūs būtumėte matę, kaip jis buvo atsidavęs savo veiklai. Su kokia energija jis vedė tas diskotekas… Pats Tiesto, Van Burenas ar Death Mousas būtų pavydėjęs jo charizmos ir atsidavimo prie pulto. Tiesa, geriausias jo gabalas būdavo rusiškas – Turbomoda Turboliubov. Bet kokį darbą jis įdėdavo. Dieną apeidavo būrius, apklausdavo, kaip diskoteka, kas patiko, kas nepatiko, kokių dainų norėtų, surinkdavo aukas, važiuodavo į turgų, pirkdavo naują kompaktą, kad visiems įtiktų. Tikiuosi, tas čiuvelis prasimušė gyvenime, nes jis nerealus.
P.s. manęs iš pradžių nepriėmė į jaunesnių būrį dėl to, kad aš buvau su ADIDAS džemperiu, mane palaikė marozu ir priskyrė pas tuos iš kolonijos… Antros dalies pabaiga.