Tikriausiai teko pastebėti, kad daug porų skiriasi. Na, skyrybų visada būta tik gal ne visada matėme skyrybų kompanijų autobusiukus su balionais ir ne visada žmonės skyrybas švęsdavo panašiai kaip vestuves ar bent jau mergvakarius/bernvakarius. Šiais laikais pasitaiko visko. Nes gi keičiasi laikai, tampame atviresni sau, nes, žinai, anksčiau nereikėjo, būdavo – gyvenu dėl vaikų, dėl tėvų, dėl to, „nes reikia” ir taip toliau, o dabar, supranti, tie visi karantinai, pandemijos, atvėrė žmonėms akis, todėl jie baisiai susirūpino saviugda, asmeniniu tobulėjimu, koučinimu ir dvasingumu.
Čia gerai ar blogai? Nu yra kaip yra, tiesiog toks faktas, kad žmogus suvokė, jeigu bus įdomus sau, tada jo reikės ir kitiems, nes kiek gi bl galima dejuoti ir skųstis? To negatyvo pilnas internetas, viešasis transportas ir prekybos centrai. Norisi atvirumo, paprastumo ir tikrumo. Todėl baisiai madinga tapo ar dar tik taps žodis „būti tikru”. Ką tai reiškia?
Dabar truputis bullshito, nes atseit prieš tai dar buvo rimtas tekstas. Kodėl žmonės netiki zodiako ženklais ir jų reikšmėmis? Trumpas atsakymas būtų – nes tai bullshit. Ilgesnis būtų – nes tai kažkieno sugalvotos statinės (nekintančios) kategorijos, į kurias pagal kažkokį random, visiškai neaiškų algoritmą sugalvotos etiketės ir joms supaišytos reikšmės. Normalu, kad žmonės nenori tikėti kažkokiomis reikšmėmis, kurių jie negalėjo pasirinkti, jos nuo jų nepriklauso. Juk tu būdamas pilve, o dar tiksliau gimdoje – turėjai nedaug įtakos savo gimimui ar tai zodiako ženklui. Nebent labai spardeisi ir nebuvo kitos išeities kaip tik tave iškrapštyti anksčiau. Kodėl žmonės tiki zodiako ženklais? Nes tai žavu. Lyg ateitum į tūsą, iš skyrybėlės ištrauktum lapelį ir ten būtų parašyta, kas tu esi. Na, tipo tau pačiam padeda apsispręsti, įspaudžia tave į kažkokią kategoriją, kad turėtum apie ką kalbėti ir kad kiti „žinotų” „koks tu esi”. Bet gyvenimas nėra tūsas, kad ir kaip graudžiai tai beskambėtų.
Dabar truputis aštresnio bullshito. Kaip zodiako ženklai, taip yra ir daugiau būdų įspausti save į rėmus ir liepti kitiems kaip reikia apie tave galvoti, bet čia labiau tiems, kas turi „skūrą”. Tai asmenybės testai ir jų rezultatai. Klaidinga būtų manyti, kad asmenybės testo rezultatas arba tavo charakterio tipas yra toks pat statinis (nekintantis) kaip ir zodiako ženklas. Nes tokiu atveju, tu būtum toks pat nevykęs kaip ir astrologijos mėgėjas. Kodėl taip negražiai sakau? Man tai visi skirtingi – visi lygūs, tiesiog egzistuoja tarp žmonių tokie išankstiniai nusistatymai, kad jeigu tu tiki zodiako ženklais ar charakterio tipais, tai tave iškart „nurašo”. Vis gi, asmenybės testai turi šiek tiek logikos. Pirmiausia, jie turi daugiau populiarumo, nes tu turi šiokią tokią įtaką, gaunant rezultatą arba etiketę. Tai ne tas pats, kas gimti random dieną. Jeigu išmanai algoritmą, kaip gaunama viena ar kita reikšmė, gali nesunkiai išmanipuliuoti norimą atsakymą ir tu jį gausi. Galėsi užsirašyti Tinderyje, kad aš tai ESTJ nx, vadovas aš. Bet yra viena smulki problemėlė – žmogus visada nebūna toks pat. Išgėrę vos ne visi patampa ekstravertais. Ant pachmielo, oi kokie būna intravertai. Kai kas nors užpisa, ne visada įsigilina į kito jausmus, o, kai nori gauti pisti, pizdiec kokie visi tampa supratingi ir empatiški, skaičiau viename Facebooke page, kad niekas panos geriau nesupras nei vyras, norintis su ja permiegoti. Žinoma, išsireiškimas banalus ir gal net šlykštus, tačiau visame tame galimai yra šiek tiek logikos (kalbama apie prisitaikymą siekiant galimai ne abipusės naudos). Trumpiau tariant – žmogus priklausomas nuo emocijų, jausmų, aplinkos, būsenos, fizinių poreikių, savirealizacijos, poilsio, na ir kitokių dalykų, susigooglinkit Maslow piramidę ir bus aiškiau. Todėl in general asmenybės testai irgi yra bullshit, kaip ir zodiako ženklai, nes ŽMOGUS KEIČIASI. Beje, dar įdomus paradoksas – abu šie sakiniai yra teisingi – žmonės nesikeičia ir žmonės keičiasi. Ir kalba eina ne apie skirtingus žmones, bet apie tą patį žmogų. Iki šios vietos svarbus niuansas buvo – dinamika.
Ar egzistuoja tikrų žmonių? Kas yra buvimas tikru? Ką reiškia būti tikru žmogumi? Ar tai toks žmogus, kuris visada yra toks pat? Ar tai toks žmogus, kuris besąlygiškai laikosi savo principų ir įsitikinimų, jam tiesa svarbiau už sveiką protą? Visko gali būti. Pvz. tau dega „žalias”, eini per pėsčiųjų perėją, matai, kad per raudoną atlekia senas bemwas, bet tu eini, nes tau „žalias”. Px, partrenkė tave, kiaušai prilipę prie stiklo, bet tu teisus. Ne, šitas pavyzdys gal nekoks. Nereikėjo minėti kiaušų. Statiškai, nekintatis tikras žmogus galimai gyvena tam tikrose įstaigose, dar vadinamose durnynu. Bet ir tai nebūtų galima jo vadinti tikru, nes gali būti prifarširuotas tralialiūškių arba kitaip tariant – raminamųjų, slopinančiųjų vaistų. Nes taip reikia. Jo tikrumas truputį gali pakenkti jam pačiam ar kitiems. Ir niekas nuo to nėra apsaugotas, gink, Dieve, jokiu būdu nesityčioju, paminėjau, nes tie žmonės yra tikri: moka atsipalaiduoti be svaigalų, gali reikšti jausmus geriau nei bet kuris paprastas mirtingasis, neturi poreikio įtikti, sako kaip yra.
Dar kitas tikrumo kampas: ar pastebėjote, ką bendro turi vaikai ir senjorai? Jie nesunkiai susibendrauja, susipažįsta su nepažįstamaisiais, suranda draugų ar bendrų temų. Ar galima tai laikyti tikrumu? Manau, galime. Tuomet kas negerai su tais nuo paauglio iki pensijinio amžiaus žmonėmis? Kodėl, jei ne visi, bet didelė dalis kažkaip privengia bendravimo (bent jau blaivūs)? Nes dauguma turi problemų, atsakomybių, įsipareigojimų, juos saisto stereotipai, jiems svarbi reputacija, jie linkę save lyginti su kitais (visi kažkiek linkę, bet jie galimai labiau). Ar galime teigti, kad, kai turi mažiau, ką prarasti, tai mažiau rizikuoji, mažiau patiri streso ir esi tikresnis? Sakykime, kad galbūt taip ir tai galime laikyti viena iš tikrumo prielaidų.
Esate girdėję pavyzdį, kai neva vyksta kažkoks turtingų žmonių pabūvis, į kurį susirenka milionieriai ir milijardieriai? Milionieriai atvyksta apsirengę kostiumais, o milijardieriai paprastais džinsiniais šortais, basanoškėm su kojinėm, languotais marškiniais. Čia atseit norima pasakyti, kad milijardieriai jau viską pasiekę ir jiems nieko nebereikia niekam įrodyti, nes atseit įrodė savo darbais arba rezultatu. Bet ar jie tinka prieš tai įvardintai prielaidai, kad kai maža rizika, tai ir daugiau tikrumo? Galimai ne. Juk, kuo daugiau turi, tuo daugiau turi, ką prarasti. Tiesa, būnant milijardierium, reiktų labai pasistengti, kad viską prarastum, ką turi. Tiesa, tiek pasiekus, suvoki (sakau taip, tarsi šį postą skaitytų būsimas milijardierius, to tau ir linkiu ar bent pusės to), kad visko neuždirbsi, kad vis gi, nors limuzine ir smagiau verkti nei troleibuse, bet ne pinigai viską reiškia gyvenime.
Esate pastebėję, kad kitus žavi rimti, atsakingi, inteligentiški žmonės, kurie kartais „pasileidžia plaukus”. Ar gi ne žavu, kai žmogus sugeba būti labai rimtas, bet tuo pačiu, kartais ir „nusirauna”? Ir į tokių asmenybių nusirovimus ar nesąmones įprastai žiūrime su žymiai didesne tolerancija. Ir būtų sunku pasakyti, ar tikri jie, kai būna rimti, ar „nusirovę”. Jie tikriausiai ir patys nepasakytų, nors išgėrę, tikriausiai prisiekinėtų, kad yra paprasti – tikri „dūšios” žmonės.
Ar esate kada nors nudegę dėl to, kad pernelyg atviravote nepažįstamajam? Būtent dėl to, ką pasakėte, o ne ką ir kaip jis interpretavo? Tokiu atveju gali iškilti daugybė klausimų ar dilemų: kodėl aš visiems atvirauju? Kodėl turiu apsimetinėti ir manęs nepriima? Kodėl žmonėms patinku, kai nesu tikras? Koks aš iš tiesų esu?
Metafora iš filmo Haris Poteris: ten egzistuoja burtininkai ir jų Magijos pasaulis. Yra nerašyta taisyklė, kad jeigu esi burtininkas, tai negali rodyti magijos prie tų ne burtininkų, dar vadinamų „žiobarų”. Panašiai ir gyvenime – turi atsirinkti žmones, tokius pačius „nurautus” „burtininkus” kaip ir tu, jei nenori likti nesuprastas. Tavęs suprasti kaip ir mėgti visi negali, nes tiesiog žmonės yra labai skirtingi, gyvenantys pagal skirtingas vertybes ir įsitikinimus. Žmonės dirba skirtingus darbus, gauna skirtingus atlyginimus, minta skirtingu maistu ir emocijomis. Ir tai labai normalu. Mes nesame atsiskyrėliai, negyvename miškuose, turime taisykles, įstatymus, moralės normas, todėl savaime suprantama, kad nori – nenori, turi prisitaikyti. O prisitaikyti privaloma. Tu negali būti toks pat su draugais, su tėvais, seneliais, su kunigu, su draugais iš kriminalinio pasaulio, jei tenka su tokiais susidurti ar darbe. Turi būti slidus žaltys su kuo mažiau gleivių, kad tavo slidumas būtų kuo mažiau pastebimas. Arba neturi toks būti, bet dažnai žmonės prisitaiko arba nudega. Nebent sugeba kitaip. Mldc, jei sugeba.
Tai vis gi – ar egzistuoja tikro žmogaus sąvoka? Manau, kad taip. Kaip ir meilė. Ne visi ją matė, ne visi ją lietė ar jautė, bet ji yra. Kažkur. Bet tai toli gražu nėra kažkas tobulo. Šįkart apie meilę nesiplėsiu, bet trumpai pateiksiu vieną įmanomą versiją iš tūkstančio galimų, kas gi tas tikras žmogus. Tai savanaudiškas, į kompromisus nesileidžiantis žmogus, kuris jau niekam nieko nebesistengia įrodyti. Kuris žiūri į priekį ir gyvena dabartimi bei galimai ateimi, bet jokiu būdu ne praeitimi. Taip neišvengiamai jis sumokės savo kainą, bus žmonių, kurie jo nemėgs, negerbs, bet bus, kas nemėgs, bet gerbs. Galų gale jam px, gerbs jį ar ne, bet jis žinos, kad yra tikras, o tikrumas – tai ne pataikavimas ar gyvenimas dėl kitų. Tai net gi gali būti laikoma prakeiksmu, nes tikrumas – turi savo kainą. Bet ir turi savo vibe’ą. Vis gi, per gyvenimą teko sutikti keletą tikrų žmonių. Tik dar nežinau, jie visada tokie ar tik tada tokie buvo. Ar mačiau tai, ką norėjau matyti. Ar mačiau tai, ko neturiu. Sunku pasakyti, bet kažkas tokio tikrai yra, ko nesuvaidinsi.