Kartais žmonės užuot išreiškę kritiką, kito klausia „Ar tau tai atrodo normalu?”. Kas apskritai yra normalu? Tam tikra prasme, normalumu būtų galima laikyti tai, ką palaiko dauguma arba apie tai turi neutralią arba teigiamą nuomonę. Dauguma beveik niekada nebus visi, nes žmonės skirtingi, unikalūs, augę skirtingomis sąlygomis ir susidūrę su skirtingais iššūkiais. Todėl ta dauguma gali būti trapi, pvz. 51%, natūralu, kad tas „normalumas” bus trapus ir savaime suprantama, kad egzistuos daugybė kitų nuomonių.
Kaip dar galima vertinti normalumą? Laiko prasme. Kas anksčiau buvo normalu, dabar gali būti laikoma nepolitkorektiškumu, nepagarba arba išsišokimu, gal net įžeidimu ar net nusikaltimu.
Kontekstas. Normalu gali būti tam tikras kontekstas. Pvz. galimai yra temų, kuriomis nebūtų normalu kalbėti darbo metu, bet su tais pačiais kolegomis apie tai galėtum kalbėti, diskutuoti po darbo prie bokalo arba puodelio. Normalu gali būti apkalbėti žmones su geriausiu draugu, bet liktum nesuprastas, keltum nesaugumo jausmą, sudarytum nepatikimo įvaizdį, tai darydamas bendraujant su nepažįstamuoju.
Socialinis ratas ar burbulas. Tai, kas visuomenėje atrodo normalu, gali būti keista ar netoleruotina tavo artimame rate arba atvirkščiai. Pvz. darykime prielaidą, kad viskas, ką rodo per teliką, yra normalu, nes juk nerodys nenormalių dalykų, o tuo tarpu tavo draugai išvis nežiūri televizijos arba rodomą informaciją vertina kritiškai. Kas yra televizija? Jei atvirai, tai tiesiog verslas, kuris rodo senus, dažniausiai jau matytus, dažniausiai šūdinus filmus, tarp kurių pertraukų prikiša nereikalingos reklamos. Dažniausiai tai daroma neatsakingai, remiantis ne morale, bet tik įstatymais. Pvz. alkoholis nereklamuojamas, nes tai draudžia įstatymas, bet reklamuojamas lažybų verslas arba siūlomi greitieji kreditai su milžiniškomis palūkanomis. Ar tai normalu? Normalu, jei esi verslininkas ir tau reikia šaibų. Žinoma, tai daroma neatsitiktinai, o išanalizavus auditoriją pagal amžių, lytį ir kitus niuansus. Žmonės yra skatinami pirkti, vartoti, skolintis, klupdomi ant kelių. Ką dar rodo per teliką? Tikriausiai svarbiausias dalykas – tai naujienos, kurios taip pat yra filtruojamos ir kurių didžioji dalis pasikartoja skirtinguose kanaluose, nes gaunamos iš to paties pirminio šaltinio. Kas dirba su naujienomis, žino, kad naujienų ateina tūkstančiai, jas reikia tik atrinkti pagal tai, kiek jos aktualios, kiek pikantiškos ir kiek galimų kalbų, reakcijų gali sukurti. Ar tai normalu?
Individualus normalumas. Kiekvienas sprendžia asmeniškai pagal savo suvokimą, kas jam yra normalu ir kas normalu jo aplinkoje. Jeigu to žmogaus gyvenimas neapsiriboja juo ir jo aplinka, normalumą jis vertina plačiau. Mano asmenine nuomone, būti išskirtiniu ar keistu yra privalumas, bet būti tik keistu ar tik įdomiu yra labai didelis minusas. Norint būti kitokiu, svarbu kuo plačiau išsiaiškinti, kas yra normalu ten, kur ir kuo tu gyveni. Kai sugebėsi būti normaliu, nekelti problemų, būsi suprastas ir suprasi kitus – tuomet galėsi rodyti ir savo išskirtinumus. Normalumo standartai visur kinta, žmonės kovoja už jų pokyčius arba stabilumą.
Verta paminėti, kad asmenybės negali būti 100 maladiec arba normalūs. Net labai panašūs žmonės turi skirtumų ir anksčiau ar vėliau jie pasimato, išryškėja. Paradoksalu, kad tie, kas tau atrodo normalūs, anksčiau ar vėliau tam tikrais aspektais pasirodys nenormalūs. Pagal tai, kiek smarkiai tas jų nenormalumas tau bus nepriimtinas, priklausys tolimesnis bendravimas ar požiūris į tą žmogų. Dažniausiai žmonės pasirenka pagal tą mano sugalvotą normalumo įvertinimą, kad kuo aukštesnis procentas, tuo saugiau gali jaustis su tais žmonėmis, nes pirmiausia saugumas, reputacija, vėliau idėjos, savirealizacija, įkvėpimas, ryšys ir kita.
Norint neiškristi iš konteksto, sugebėti atrodyti kitiems normaliu arba dar kitaip tariant – adekvačiu, labai svarbu komunikuoti. Komunikacijoje išskirtinais atvejais galioja taisyklė „duok durniui kelią”, labai svarbu išlaikyti savitvardą, nepasirodyti tuo, kuo nesi, bet įprastai svarbu suvokti kontekstą ir žinoti jį realų, koks yra. Negarbingu komunikavimu laikomas manipuliacimas, provokavimas, savo vertybių išsižadėjimas, nesugebėjimas išklausyti kito pozicijos ir negebėjimas, kuo paremtas kito žmogaus mąstymas. Todėl svarbu ne interpretuoti, nedaryti hipotezių ar prielaidų, o tokias padarius, užduodi klausimus, paaiškinant, kaip suvoki pokalbį. Svarbu išsiaiškinti kito žmogaus poziciją, nenuspręsti už jį, nepiršti jam savo nuomonės, neskubėti teisti ar pamokslauti. Taip pat svarbu neskubėti apsimesti negyvu. Arba auka. Šiais laikais madinga naudoti terminą mansplaining, kuris tam tikra prasme žemina vieną ar kitą lytį. Šis terminas sukurtas eskaluoti konfliktą tarp lyčių, norint pabrėžti Antikos laikų filosofus, kurie buvo tik vyrai, o mansplainingas buvo filosofijos pagrindas. Šiais laikais mes turime daug garsių filosofių moterų, todėl negalime nuvertinti moterų ir naudoti tokio termino. Visi yra lygūs ir žmonių gabumai negali būti skirstomi pagal lytį. Todėl, net ir bandant įžeisti, jei to prireikia, tai reikia daryti apgalvotai ir įsigilinus, kad neliktum nesusipratėlis ir nebūtų panaudota prieš tave ar tavo aplinką. Bet įžeidimus dažniausiai naudoja provokacijoje palūžę silpni pašnekovai, todėl tai nerekomenduojama ir nepriimtina solidžiuose pokalbiuose, bet patys suprantate, pokalbių būna visokių.
Trumpai – viskas ok, jeigu esi kitoks ar įdomus žmogus, bet svarbu suvokti, kas yra normalu einamuoju laikotarpiu, duotajame kontekste, kuris tave supa, nes priešingu atveju tiesiog liksi glušas ir tavęs klaus „Ar tai normalu?”. O kodėl reikia būti normaliu? Tiesiog, nes apsimoka. Mažiau priešų, viskas aišku, atrodai stabilesnis, žmonės žino, ko iš tavęs tikėtis, gali tau užklijuoti etiketę, skirstyti, rūšiuoti, pristatyti.