Aš iš mažo miesto. Čia nori nenori, daugmaž kiekvienas turi pažįstamų ar draugų, kurie sėdėjo ar pragyvenimui užsidirbo iš „šio bei to”. Kažkieno draugas ar brolis yra sėdėjęs. Normalu, kad tūsai sodybose, kuriose kadaise taures keldavo „rimti vyrai”, užsibaigdavo istorijomis apie mafiją, kalėjimą ar ten buvusių gyvenimo būdą.
Tokie žmonės kaip aš, kurie nesėdėję, neturi teisės kalbėti apie bachūrų gyvenimą, nes tai, kuo jie gyvena yra jų gyvenimas, už ką jie gauna savus pliusus ir sumoka savo kainą. Ne mums spręsti ar teisti, be to, kaip sako liaudies išmintis, vienas iš dalykų, kurių negalima išsižadėti yra „tiurma”. Nors mums tai nepažinta, tai yra kultūros dalis, turinti savas taisykles, gyvenimo būdą ir savo žodyną.
Trumpa įžanga buvo reikalinga, norint perteikti kontekstą. Kai kurie humoristai ar kiti vieši, žinomi asmenys mėgsta naudoti išsireiškimą „Išsivartyti iš gaidžio”. Ar jūs suvokiate šios sąvokos prasmę? Kalėjime gaidžiu niekas netampa savo noru (nors, visur pasitaiko išimčių). Paprasčiau tariant – gaidys yra išprievartavimo auka. O išsivartymas iš gaidžio automatiškai reikštų, kad gaidys yra labai blogai, iš tavęs yra tyčiojamasi, neva tu buvai išprievartautas (savaime supratama, prieš tavo valią) ir tu turi paneigti, kad to nebuvo. Jeigu tai būtų naudojama teritorijoje ar kultūroje, kuri nėra public – viskas ok, į tai neturime teisės gilintis, bet kai apie tai kalba vieši, šimtus tūkstančių sekėjų turintys asmenys, jūs bent suvokiate, kokią žinią jie skleidžia?
Žmonės, knygų vertėjai, visokie tyrėjai, sporto varžybų komentatoriai, vieši asmenys, dažnai pasisakantys laisvės, lygybės ir tolerancijos temomis, naudojantys tokius išsireiškimus… Dažnai tai nuleidžiama juokais. Ar jūs suprantate, kad tai yra daug žiauriau nei homofobiški ar rasistiniai pasisakymai? Pirmiausia dėl to, kad tokį pareiškimą sakantis asmuo save priskiria prie tų, kurie gyvena ir sumoka savo kainą tame paslaptingame, uždarame pasaulyje, jame nebūdami, patys sau suteikdami privilegiją kalbėti apie tai, ko jie nenusipelno ir galimai labai nenorėtų nusipelnyti. Paskui, jie nuvertina bejėgius, pasipriešinti neturėjusius galimybės žmones. Ir trečia, jie daro pokštą iš to, kas yra žiauru ir negailestinga, galimai niekada nesulauksiantys už tai atsako. Argi nepatogu tyčiotis iš to, kas tau nesipriešins? Iš močiučių, vaikų, „gaidžių”?
Kai dar kartą išgirsite šį išsireiškimą, susimąstykite. Pirmiausia apie save, kas jūsų lauktų zonoje, už tokius prikolus, kai jūs naudojate bachūrų bazarą, nebūdami bachūrais, o antra, prisiminkite savo pozą, kai vaidinate tolerantiškus ar korektiškus, kuo tai paremta, kiek tai tikra. Atsistok prieš veidrodį ir pažiūrėk, kiek ten matai gaidžio. Tada paklausk savęs, ar teisinga yra naudoti tokius išsireiškimus. Čia pamąstymui