Kartą vienai mamai ir jos vyrui išseko kantrybė dėl jų šešiolikmečio sūnaus. Vardas ir pavardė redakcijai žinomi. Sūnus ėmė su niekuo nebesiskaityti arba, tarp mūsų kalbant, pradėjo išsipisinėti ir šakotis. Atsikalbinėja, tapo išrankus, bet ko valgyti nepaduosi, bet kokie rūbai ir daiktai netinka, reikia visko firminio. Pinigų duok jam į mokyklą, duok su draugais, duok su panelėm. Žodžiu, tik duok ir duok, nagai visada atsukti į save. Anksčiau dar būdavo galima kažkaip pasakyti griežtesnį žodį ar paimti baslį, o dabar nebe tie laikai. Pasiskųs dar kam nors, badys paskui žmonės pirštais, sakys, kad kokie asocialūs tėvai.
Atrodo, dar vaikas, bet tuo pačiu jau didelis bernas. Ūgiu praugęs abu tėvus, megztinio nerasi be riebalų dėmės, tarp lovos visada galima rasti tą plastmasinę cigaretę, kur pakrauna ir rūko kambary, atseit mažiau kenkia. Nebegalima vieno namuose palikti, grįžti iš po kelionės, o namai kaip po karo, viskas suėsta, nusiaubta, matos, kad buvo prisikvietęs draugų. Akivaizdu, kad būta baliaus. Už veidrožio užkištas panaudotas prezervatyvas, bent tiek gerai, kad dar saugosi. Nors neaišku, kas čia tam kambary buvo ir ką veikė. Mamos cigaretės surūkytos, tėvo viagra visa suėsta, baro buteliai išgerti ir pripilta vandens. Nu košmaras tiesiog. Tėvai nebegalėjo su tuo taikstytis ir nusprendė iš savo sūnaus padaryti eksperimentinį triušį.
Kartą susėdo tėvas su motina ir paskaičiavo, jeigu išsiskirtų, kiek reikėtų už vaiką mokėti alimentų arba kaip dabar madinga sakyti „batareikų”. Paskaičiavo abu atvejus, kiek tėvas mokėtų, jei sūnus liktų mamai ir kiek mama mokėtų, jei tas liktų tėvui. Tada abiejų gautą sumą sudėjo ir gavo visai neblogą skaičių 650 eurų. Nusprendė, kad būtent tokią sumą skirs savo sūnui kas mėnesį, tai bus jo alga.
Skamba lyg ir neblogai, dideli pinigai. Kai kurių šeimų galvos tiek negauna, o čia šešiolikmečiui! Kur tai matyta? Eksperimento prasmė slypi tame, kad sūnus negaus daugiau nė cento. Nebebus taip, kad nupirk man iphone, duok man ekskursijai, nupirk naujus kedus, būsiu geras. Ne. Tiesiog, gauni algą ir perki ką nori: pratybas, knygas, rūbus, eini į pasimatymus, bet moki savo dalį už kambario nuomą, metiesi ant mokesčių, prisidedi prie maisto, o jeigu kažko nevalgai – nusiperki savo. Taupaisi kelionei, atostogoms.
Sūnui ši idėja labai patiko. Sakė, kad nesitikėjo, jog tokie senamadiški tėvai pasiūlys tokią progresyvią idėją. Jis jau susiplanavo kam taupys, ką pirks, kur keliaus. Viskas nebuvo taip paprasta, kaip pasirodė. Tėvai jam parengė sutartį, kuri, tiesą sakant, neturėjo jokios juridinės galios, šiaip tik buvo skirta sūnui pagąsdinti ir kad viskas atrodytų rimčiau. Sutarties esmė paprasta – turi būti geras, doras, nedaryti šeimai gėdos, nuolat tobulėti, gerai mokytis, padėti namuose. Kas savaitę vyks lengvi pasikalbėjimai, kas dvie savaites one on one su vienu tėvu, vėliau su kitu, kuomet galima išsipasakoti, kaip psichologui, kas patinka, kas kelia sunkumų. Kas tris mėnesius vyksta performance’o peržiūra. Žiūrima, ar pateisinami lūkesčiai, jei viskas normaliai – taip ir paliekama. Jei sūnus nepateisina lūkesčių – mažinamas atlyginimas. Jei pateisina su kaupu – turi teorinę teisę prašyti daugiau, bet tėvai apie tai jam neužsimena, turi pats susivokti.
Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs. Turėjo pasiskolinti iš sekančio mėnesio algos avansu, bet tėvai jį įspėjo, kad taip daroma tik pradžioje, vėliau turės išmokti taupyti. Praėjus trims mėnesiams, tėvai norėjo sumažinti sūnaus atlyginimą, nes jo performance’as buvo šūdinas, bet žinojo, kad jeigu taip pasielgs, jis visiškai neteks motyvacijos. Tėvai pakėlė jo atlyginimą 50 eurų. Sūnus liko nustebęs. Paklausė, o tai kas būtų, jei būčiau geriau mokęsis ir buvęs geresnis žmogus? Kiek tada būtumėt pakėlę atlyginimą? Super tėtis atsakė, kad nežino, kas būtų jeigu būtų. Tada skėlė tokį seksistinį dieduko bajerį, kad jeigu močiutė turėtų kiaušinius, tai būtų senelis. Tėvai žinojo atsakymą, bet nenorėjo sakyti, reikėjo kad sūnus pats susivoktų, kad jeigu būtų geresnis žmogus ir kažką išmoktų dėl savęs, tai būtų geriau jam pačiam, o ne tėvam. Nes jie laukia nesulaukia, kada sueis jam 18 ir vynios meškeres į kariuomenę, užsienį ar gal netyčia įstos kur nors studijuoti.
Sūnus nesuprato: nx jam būti geresniu žmogumi, jeigu būnant lodorium gauna daugiau ar bent jau nemažiau? Praėjo dar 3 mėnesiai ir jam dar pakėlė atlyginimą 50 eurų. Dabar jau jis gauna 750! Susitaupęs nebuvo nė cento, kiekvieną mėnesį pradėdavo būdamas skoloje, todėl jam likdavo maždaug kokie 450. Tėvai galėjo nesunkiai paskaičiuoti, kiek jiems kainuoja sūnaus išlaikymas ir kaip jis nemoka elgtis su pinigais. Jie tikrai neišleisdavo daugiau pinigų nei įprastai, nes tas mokėdavo iškaulyti, jei ne vieno, tai kito, o dabar – gauni pinigus, elkis kaip nori, daugiau nebus.
Sūnus suprato, kad toks gyvenimas yra šūdinas, kai tavo pajamos yra fiksuotos ir ribotos, o ir gavęs algą, negausi pilnos, nes esi skoloje. Jokios motyvacijos nebuvo, kaip ir jokio progreso. Vienintelis dalykas, ko jis laukdavo, tai sekančios peržiūros, kada tėvai vėl kažkiek pridės. Buvo numatyta nemažai išlaidų į priekį: draugų gimtadieniai, išėjimas su pana, ekskursija, reikia naujos striukės.
Atėjo laikas dar vienai patikrai. Tėvai nurėžė jo atlyginimą iki 400 ir davė įspėjimą, kad jį atleis, jeigu nesusiims. Jam duodamas mėnesio bandomasis laikotarpis. Ką? Už ką? Kodėl anksčiau pridėdavot, o dabar mažinat? Tėvai atsakė, kad jis neišpildo jų lūkesčių. Kokių lūkesčių? Nemoka elgtis su pinigais. Negalvojo apie juodą dieną, nepasitaupė, lindo į skolas.
Sūnus liko sužlugdytas, pažemintas, jo orumas įžeistas, tėvais nusivylė, nes jie patys blogiausi pasaulyje, apie jokius lūkesčius su juo nebuvo tartasi. Iš kur jis galėjo žinoti apie kažkokius lūkesčius? Norėjo palikti darbą ir susirasti naują. Ble, darbą tai gali susirasti, o naujus tėvus? Palauk. Jam už trijų mėnesių septyniolika. Jis jau galėtų susirasti tikrą darbą, o nebūti tėvų įkaitu! Sumąstė tikrą planą! Toliau tręš pinigus iš tėvų, juos investuos, o po pamokų eis padirbėti tikro darbo.
Gautus tėvų pinigus investuodavo lažybose, statydamas už trečią šunį. Reikia pripažinti, šiais laikais sunku su investicijomis, nėra viskas taip paprasta. Tas trečias šuo kaip tyčia neatbėgdavo, matomai, prastai pašertas ar pavargęs. Nors darbą rado tarptautinėje įmonėje nepilnu etatu, bet nėra viskas taip paprasta, kaip rodo reklamose. Užpisa kepti tuos burgerius ar mirkyti fri bulvytes riebaluose.
Nors tėvų eksperimentas sūnų šiek tiek sutraumavo, bet jis suprato, koks žiaurus yra suaugusio žmogaus gyvenimas, kai viskas kainuoja, kai pisiesi nuo ryto iki vakaro ir jautiesi, tarsi, koks žiurkėnas rate, viskas nuolat kartojasi, nėra jokios vilties, jokios ateities. Atėjo pas tėvus ir pareiškė – aš nutraukiu sutartį! Tėvai pradėjo žvengti. Galvojo, kad tas jų sūnus visiškai avigalvis ir jau nebeparodys charakterio. Pagaliau susivokė. Visi susitaikė ir priėmė kompromisą, kad jis nebesiaubs tėvų namų, nebeišsipisinės iš jų, bus bent jau sukalbamas, o tėvai nebedarys iš sūnaus izdivalkių ir eksperimentų. Visi susitaikė, sūnus pasirašė dar vieną, nieko nereiškiančią sutartį, kad neturės jokių pretenzijų ten visokioms nepilnamečių apsaugoms ir tada jie toliau laimingai gyveno. Beje, ši istorija išgalvota, nes tą sūnų būtų atėmę, o tėvams tada būtų sarmata.