Kartą draugas dirbo vakarietiškoje įmonėje, kur visi labai pozityvūs ir gyvena tobulą gyvenimą. Kaip ir visuose darbuose pasitaiko visko. Kažkas kažkur paliko klaidą, o po kažkurio laiko ta klaida išlindo, buvo padaryti nemenki nuostoliai. Nors iki tol ta įmonė nuolat akcentuodavo, jog svarbiausia nebijoti pripažinti savo klaidų, nes iš klaidų mokomės ir tobulėjame, tą kartą buvo kitaip. Prasidėjo kaltų ieškojimas. Vieni į kitus badė pirštais. Vienas pajuokavo, kad visada svarbiausia surasti kaltą. Mano draugas tiksliai žinojo, kas kaltas, o tas kaltas buvo jo tiesioginis vadovas, bet ne pats aukščiausias visoje hierarchijos grandyje. Jis susisiekė su tuo vadovu ir paklausė, ar informuos kitus apie savo klaidą? Jo nuostabai, tas lyderis, jo akyse laikytas autoritetas nusimetė nuo savęs visą atsakomybę ir leido suprasti, kad, jeigu jis – tas draugas jau taip viską išsiaiškino, tai tegul dabar tvarko iki galo. Paaiškėjo tikrosios vertybės, kad visgi tikra pozicija yra tokia, kad tikrai svarbiausia surasti kaltą ir tai nebuvo pokštas.
Tas draugas sutvarkė. Kaltę irgi teko prisiimti jam, nes nenorėjo intrigų ar badymų pirštais. Tuomet jam specialiai surengė mokymus, kad ateityje nepadarytų tokių klaidų. Apie jo klaidą buvo rengiamos prezentacijos ir sakoma, kaip svarbu, anksti prisipažinti suklydus, užuot laukus, kol klaida padarys daugiau nuostolių. Juk visi klysta, o klaidos pripažinimas yra ne tik skaidrumas prieš save ir kitus, bet ir garbingas bruožas, pavyzdys kitiems.
Visa skaidrumo idėja ir klaidos pripažinimas man patinka. Kartais pastebiu kitus tuo piktnaudžiaujant gyvenime. Jei kažkas suklydo, tarkime, bare paliko kuprinę su loptopu. Tai normalu, kad jeigu atsuktų laiką atgal, jis tikriausiai to nebedarytų. Taigi, jis pripažįsta klaidą, susitaiko su patirtais nuostoliais, bet nebepriima kritikos savo atžvilgiu iš kitų, nes jis jau pripažino klaidą ir jo manymu nebegalima jam priekaištauti, nes tai yra po fakto ir niekas nebepasikeis. O kas gali pasikeisti? Nuostolį tai patyrė tik jis pats. Daiktų nebeatgaus. Na, kartais pasitaiko stebuklų, kai kas nors randa vertingą daiktą ir nusprendžia jį grąžinti, bet nereikia būti naiviems. Kur čia piktnaudžiavimas? Tokiose situacijose pasireiškia dviejų tipų piktnaudžiavimas – kiti, matydami ir taip palaužtą žmogų, jam pisa protą, kad kodėl jis toks neatsakingas ir bla bla. To proto pisimas irgi turėtų būti su tikslu, pvz. kad tas žmogus suprastų savo neatsakingo elgesio pasekmes ir stengųsi to nekartoti ateityje. Bet, jeigu jau suprato ir tai pripažino, tai tas priekaištavimas, lojimas ir sąžinės graužimas jau yra nuodėmingas. Iš kitos pusės, žmogus pasako, kad gailisi ir suprato savo klaidą, nes to nori visuomenė ar jo rato žmonės. Iš tiesų jam px, bet klaidą pripažįsta, kad užkirstų kelią tolimesniam įvykių eskalavimui. Na, paprastas pavyzdys būtų: tave pagauna girtą prie vairo, visuomenė tave smerkia, o tu iškart viešai sakai: oi, koks aš durnius, kaip neatsakingai pasielgiau, gerai, kad niekas nenukentėjo. Daugiau taip kvailai nebesielgsiu. Visuomenė kaip ir nebeturi teisės tau priekaištauti, nes tu kaip ir parodei, kad gailiesi ir kaip ir nebesiruoši kartoti klaidos. Bet po dviejų savaičių vėl iškreti kokią išdaigą, vėl pasielgi kvailai ir tada jau kiti žiūri įtariau, galvoja, kad vis dėlto, reiktų dar truputį pajoti ant sąžinės, nes nesi panašus į tą, kurio žodžiai sutaptų su veiksmais.
Ir dabar iškart prie esmės be didelių išvedžiojimų. Didžiausi autoritetai yra valdžia ir Seimo nariai. Iš jų tikimės išminties ir geriausių sprendimų. Ko trūksta visiems bendrai, neskirstant pagal pareigas, atlyginimą ar pažiūras? Visi be išimties šiai dienai bijo pripažinti savo klaidas. Visi ieško kaltų. Vis dar vadovaujamės tuo posakiu, kad jeigu kitas blogesnis, tu atrodysi geresnis. Toks modelis veikia tik, kai visuomenė yra emocinga, o ne turinti kritinį mąstymą. Beje, toks pavyzdys yra užkrečiamas, matydami tai perima vaikai ir žemesnio intelekto žmonės, o lygindami save su blogesniais už save sau garbės nedarome.
Taip, mes smarkiai patobulėjome ir pasikeitėme, pažengėme į priekį visais klausimais, bet toli gražu turime erdvės tobulėjimui. Vadovavimas valstybei, nesvarbu, tu Prezidentas ar ministras, yra labai atsakingas dalykas, todėl negali būti vykdomas visu 100%. Iš 10 darbų užtektų padaryti 5 gerai, o likusius 5, nepavykusius, pripažinti kaip savo klaidas, pirmiausia įvardinti, ką galimai pats ne taip padarei, kodėl manei, kad tavo sprendimas pasiteisins ir kodėl tavo manymu sprendimas nepasiteisino. Ką darytum kitaip? Gal tai skamba pernelyg desperatiškai ir vaikiškai, nes visuomenė yra per kvaila ir neverta to, kad save skalbtum viešai – sutinku. Bet visada dėtis teisiu ir ieškoti kaltų – skamba tiesiog nelogiškai. Tai, lyg po skyrybų vienas sutuoktinis kaltintų kitą. Manau, gebėjimas pripažinti klaidas, ne kaltų ieškojimas, o skaidrumas prieš save ir kitus, suartina žmones ir padeda įgauti jų pasitikėjimą. Žinoma, jeigu tuo nepiktnaudžiauji ir ne nuolat failini ir atsiprašinėji kaip tas traukinio pakeleivis filme Eurotrip.
Kartais žmonės save įspaudžia į kampą arba juos įspaudžia juos palaikanti aplinka. Pvz. nuolat kaltini kitą, dažnai keičiant nuomonę ar poziciją, o paskui pats patenki į tokią padėtį, kad neišvengiamai turi pakeisti nuomonę, nes pasikeitė aplinkybės. Tada išgyveni vidinį konfliktą, laikytis savų principų iki galo ir ginti savo interesus ar ieškoti kaltų, slidžiai pakeisti poziciją, ar tiesiog pasakyti atvirai, prisiimti atsakomybę, paaiškinti, kur buvo suklysta ir žmonės supras.
O gal nesupras? Gal pas mus visi vaidina tobulus, nes visuomenė dar neišsivysčiusi iki tiek, kad priimtų kito prisipažinimus klydus? Gal pas mus klaidos pripažinimas yra menkumo parodymas, baltos vėliavos iškėlimas? Gal mes esame vanagų visuomenė, kur vos tik kitas pripažins klaidą, sušoksime ir iškirsime jam akį? Gal visi aukščiau puikiai supranta galimas reakcijas ir bendrauja taip, kaip žmonės gali suprasti, jiems suprantama kalba pagal jų galimybes? Galima paimti net dvi eilutes iš anksčiau rašytų postų – meluoti, kai tiesa nepakeliama ir ar mes sugebame atleisti?
Tikrai žinau žmonių, kurie nėra blogi, tačiau jie nepripažįsta klaidų, nes taip juos mokė aplinka. Kad, jeigu kažką padarė ne taip, reikia meluoti, sukti brukti iki pat galo, kol tai užsimirš. Kartais apmaudu, kad taip žmogus elgiasi, nes kartais nori, kad pripažintų klaidą ne dėl to, kad pats pasijaustum teisiu ir „prispaudei” kitą, bet dėl to paties žmogaus, kad jis suprastų, jog nieko baisaus yra pasakyti tiesą, pamatyti, kad ją pasakius nieko nenutiko, niekas nepasikeitė, nieko neprarado. Iš čia galima išmokti dar vieną dalyką – kitam pripažinus savo klaidą, nesmerkti ir nepamokslauti, nes normalu, kad ateityje žmogus rinksis geriau nutylėti, slėpti, „muilinti”, nes pamatė, kad tiesos kaina reikalauja pasekmių. Arba reikia prie to įprasti. Arba pratintis nebūtina, bet užtenka būti narsiam.
Kai bijai pripažinti savo klaidas, o kiti tave vis tiek palaiko, kartais gali pasijausti nuogu karaliumi, kurio rūbus visi giria. Tam tikra prasme, tai gali sukelti depresiją, galimai žavesį, jei tai teatras, bet, jeigu tau tai teikia malonumą, galimai tai rimtas feti*as ar patalogija.
Pabaigai – klaidos pripažinimas yra nieko vertas, jeigu nesi linkęs gilintis į detales ir suprasti, kur ir kodėl suklydai, ką reikėtų daryti kitaip arba ko nereikėtų daryti apskritai.