Ryte kavinėje skaičiau knygą. Turėjau prastumti kelias valandas iki kelionės namo. Darbuotojai ruošėsi darbo dienai. Kadangi ankstus rytas ir dar sekmadienis, žmonių nebuvo, nebent skaičiuočiau save. Gėriau kavą su balta pieno puta ir pamačiau šalia įėjimo sustojusį taksi automobilį. Iš jo išlipo didelis milžinas vyras su mažute kaip coliuke žmona ir dviejais vaikais. Kažkas iš darbuotojų suaimanavo, lyg išvydęs šėtoną.
– Ar čia jūsų šefas?
– Ne, čia nuolatiniai klientai, kurių vaikai ištampo daiktus, o tėvas prikrečia cirkų
– Ar jis piktybinis?
– Neee… Tik, kai pasigeria, garsiai kalba
– Tokiam reiktų daug išgerti
– Patikėk manim. Išgeria po 15 bokalų
Šeima įėjo į vidų. Vyras netrūko išgerti pirmus tris bokalus. Matyt, daug nereikėjo, nes ėjo sunkiai.
Po gero pusvalandžio, didelis, kaip meška, atsvirduliavo prie barmenės ir paprašė pakeisti monetų:
– Atsiprašau, ar galite man pakeisti į metalą?, mandagiai pasiteiravo vyras
– Galime, žinoma
– Vaikai reketuoja
– Tai, kad dar maži, kas bus, kai užaugs?
– Oi… Dabar žmoną išleidžiu į Akropolį ir 500 sprogsta. Kas bus, kai su dukrą išleisiu?
Pažiūrėjus, vyras atrodo kaip boksininkas Kličko, tik gal dar aukštesnis. Manau, įsisiautėjus tokiam vyrui, reiktų kviesti spec. tarnybas, įprasta apsauga nepadėtų. Bet jis nebuvo agresyvus. Kalbėjo labai storu balsu. Stebėjau jų šeimą, mačiau, kaip žmona dėl jo girtumo visiškai nesivargina, o vaikų akyse jis buvo tikras autoritetas, tikras tėtis. Su vaikais jis ėjo prie elektroninių automobilių, į kuriuos įmetus monetą pasigirsdavo cirko muzikėlė. Ėjo mažiausiai keturis kartus, nuolat komanduodamas vaikams:
– Bistra bistra bistra
Kai barmenė atnešdavo vaikams kokį patiekalą, tėvas vaikų pasiteiraudavo:
– Što nada skazat?
– Aaaačiū
Nustebino, kad nors ir rusakalbiai, bet supranta, kad gyvena Lietuvoje – tarpusavyje šneka rusiškai, o su kitais lietuviškai. Prisiminiau visas šeimas, kur tėvas tvirtas vyras. Konkrečiai prisiminiau tik keletą atvejų, bet visais tais atvejais, žmonos rodė nusivylimą savo vyru ir “spinta” vyras buvo priimtas ne kaip šeimos galva, bet kaip šeimos gėda. Pavyzdžiui, skrendant iš Turkijos, vienas toks “spinta” mėgino įsiveržti į lėktuvo piloto kabiną, įsivaizduodamas, jog ten tualetas. Žmona sėdėjo užsidengusi veidą, o vaikai verkė. Esu ne kartą matęs, kai žmonos apsiverkdavo ir gėdydavosi savo vyro.
Jo žmona jį priėmė kaip savo vyrą, nors ir girtą ir kalbantį garsiai, bet jis nebuvo blogas vyras, koks galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ar kokį jį įpratę matyti personalo darbuotojai. Užuot rėkęs ant vaikų, jis su jais bendravo pats kaip vaikas, auklėjo , nesikeikė ir leido viską.
Pabandžiau įsivaizduoti, koks gi tėvas būsiu aš…