Senis medžiotojas [pasaka suaugusiems]

Gyveno vienas senis, kurio niekas net vardo nežinojo. Žmonės kalbėjo, kad senis ar tai su protine negalia, ar kažkoks ištroškęs dėmesio, ar arklys į galvą įspiręs bus. Moterys žinojo, kad reikia jo saugotis, nes jis “negerbia nei savęs, nei kitų”. Kad ir koks negeras senis būtų buvęs, visi apie jį kalbėjo, nes…

Tame kaime baisiai didelį populiarumą turėjo medžiotojai. Didžiausia pasisekimą turėjo tie, kas nušaudavo daugiausiai stirnų. Taigi, tas senis, apie kurį čia buvo kalbama aukščiau, būtų visiškai sutrintas su šūdais, jei nebūtų mokėjęs medžioti. Vyrų tarpe buvo ne tik pavyduolių, kurie apkalbėdavo senį, išbaidydavo jo stirnas, bet ir gerų vyrų, kurie klausdavo jo patarimų ar kartu medžiodavo.
Senis niekada neatstumdavo kitų, kurie norėdavo kartu pamedžiot, greičiau kiti bijojo būti šalia jo, kad aplinkiniai jų neatstumtų ir, kad nesijaustų prastesni už senį, juk gėda. Apskritai, jis galėtų išvis nelįsti iš trobos, nes ten turi dachuja darbo: nuo ryto iki vakaro tapo paveikslus, kurių niekas neperka, nors žavisi. Kartais, turėdamas laiko padrožinėja ir didžiąją laiko dalį praleidžia statydamas pirtį. Bet dažniausiai drožinėja. Jam patinka drožinėti, tik tai jį labai vargina. Ble, o dėl tos pirties, kas nors tik nesigauna: bent centimetras į šalį ir viskas, griauna nachui jis tą pirtį ir stato iš naujo. Susinervavęs čiumpa šautuvą, eina į mišką ir chujarina stirnas.
Dabar apie senio medžioklės įgūdžius… Senis turi kažkokį ilgą dvivamzdį šautuvą, bet visada nušauna, ką sumąsto. Taip atsikalė šaudyti, kad galėjo užsimerkęs pyškinti tas stirnas. Nupisa ir palieka miške. Nachui jam jos reikalingos. Tuo tarpu kiti, tas stirnas tampo, fotografuoja, giriasi, dalinasi stirniena, skaičiuoja…
Buvo atvejų, kai senis pašovė stirną ir nuėjo, o kiti supuolė ir bandė prisiimti visą garbę, leisgyvę stirną tempė namo, peršovė dar po kelis kartus, traukdami burtus, kas pirmesnis šaus.
Toks atsipalaidavimo būdas leisdavo seniui pasijausti vyru ir geresniu už kitus. Jam patiko daryti atsipūtus tai, dėl ko kiti verčiasi per galvą ir sureikšmina. Jam buvo poxui. Užkniso seniui gyventi toj troboj vienam, nors yra jis sau pasakęs – “Kol pirtis nebus pastatyta, tol neturėsiu ir žmonos”, todėl medžiosiu stirnas ir tai bus vienintelis mano atsipalaidavimo būdas. Deja, stirnų šaudymas jam nebeteikė malonumo, nes jis buvo jį perpratęs… Nubėga į vieną pusę, į kitą ir pizda jau, guli pakritus. Taigi, senis pradėjo išsipisinėti medžioklėje: eidavo be šovinių, stirnas nujungdavo iš akmens, iš pagalio, iš konkorėžių galiausiai. Kiti seniai negalėjo suprasti, kas čia negerai. Kodėl jam taip sekas? Gal jis, blet, kokiu elnių šlapimu apsišlakstęs? Kiti seniai (dalbajobai) mėgindavo išbaidyti stirnas, nugirdydavo senį, bet jis vis tiek pyškino stabiliai, be sustojimo.
Deja, senis išpizdėjo. Jis pamėgo dėmesį, vyrų pagarbą ir norėjo tapti dar geresniu. Jis net ėmė pozuoti reklamose. Savo pasiekimais ėmė didžiuotis viešai, dalintis patirtimi su kitais seniais ir pajuto kaip jo įgūdžiai nyksta…
Sėdi medyje miške, „pušką” per petį persimetęs, geria iš gertuvės, troškulį malšina… Žiūri, ateina stirna išsirietus. Senis čiupt už šautuvo, gertuvė chujakt žemyn nukrito, koją ne ten pastatė, susibarstė ir kaip krito iš medžio žemyn. Susipiso senis koją, gaudė stirną, o ji pėsčią nuo jo pabėgo. Grįžo senis namo, susipisęs, nervuotas, pakeliui dar keturas stirnas plikom rankom prismaugęs. Liūdna jam. Kodėl, blet, dėl kažkokios stirnos iškrito, susibarstė? Nusprendė girtas nebemedžiot, susiimti. Tykojo jis tam medy ilgiausiai, bijodamas, kad kiti nenušautų tos gražuolės,- greičiau jau jis kitus nušaus, bet jos neduos. Turėjo ir šovinių atsarginių, kišenėj jis galinėj, bet vis šauti nedrįso. Mat, gėda jam ne prieš kitus, o prieš stirną, kad netyčia nepataikys, ji pagalvos, kad žioplus, nepatyręs, greit baigia… Taip senis gaišo dienas ir savaites, galiausiai mėnesius ir metus. Visą tą laiką negerdavo ir nešaudavo į kitas stirnas. Jis pažino vietas, kur lankosi ji… Lankydamasis naujose vietose, stengėsi įsivaizduoti, ką ji jausdavosi būdama čia, apie ką galvodavo. Jam ji rūpėjo. Jis taip manė. Net gi kiti vyrai palaikė senį ir “ant jo nebestūmė”. Jie rinko informaciją, kur ji galėjo būti, mat kol senis nemedžiodavo, daugiau grobio likdavo kitiems ir jie turėdavo apie ką kalbėti. Senis tapo tikra žvaigžde, tikra ekscentriška asmenybe. Tokį talentą turėdamas, tiek stirnų nušovęs liovėsi ir pradėjo vaikščiot miškais. Senis išmetė savo kreivą šautuvą, nebemokėjo šaudyti, jei būtų sutikęs savo stirna, tikriausiai ji pati būtų jį įviliojus į kokius spąstus ar žabangus, nes tai protingiausia stirna girioje. Jis džiaugėsi, kad girioje gyveno ne vien kurvos stirnos ir dalbajobai medžiotojai…
Išvaikščiojęs miškus, išbraidęs pelkes ir iškritęs dar mažiausiai iš kokių šešiolikos medžių, senis susitaikė, kad daugiau niekada stirnos nesutiks – ją nudėjo kiti. Tai jį įkvėpė užbaigti pirtį, užbaigti paveikslus, senis susibendravo su kitais vyrais, išmoko bendrauti su žmonėmis ir džiaugėsi kiekviena diena, taip ir būdamas vienas, žmonos neradęs ir stirnos nenušovęs…
Ir vieną, šaltą žiemos rytą, senis išvydo sniege išmindžiotus pėdsakus po savo langu… Jis atsiminė šias pėdas, taip, tai ji.

[11:16:04] *T: ka tu, seni?
[11:16:16] *T: zvaigzdunas blem 😀 reklamose jis, kad laksto

O čia dieviška daina… Ji pakeis jūsų gyvenimą (jūsų iš mažosios, čia ne gramatinė klaida)