Papildyta: 9:25
Ryto daina. Ačiū E. už nuorodą:
Sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Nemanau, kad dėl to manęs niekas nevadina Rytu. Savaime suprantama, ir ne dėl to, kad nekenčiu šios komandos. Vakaru irgi nevadina, neinu miegoti vakarais. Nepavadinsi nei Vyturiu, nei Pelėdu, keliuos praėjus kelioms valandoms po to, kai užmiegu.
Jeigu būtų mano valia, jei dėl nieko nesistengčiau, miegočiau ne iki pietų, bet iki vakaro. Miegočiau, vartyčiaus ir svajočiau.
Kartą atsiguliau anksčiau. Miegas neėmė ir turėjau laiko galvoti apie nieką arba apie tai, ką norėčiau turėti. Nesugalvojau. Dažniausiai mano svajonės apsiriboja apsisaugojimais: pvz. labai noriu ryte nepramiegoti, noriu negauti traumos, nesusižeisti, noriu prisiversti daryti atidėtus darbus.
Kitą kartą pabudau anksčiau. Turėjau gerą valandą svajoti ir galvoti. Nors rytas ir protingesnis, bet tą rytą mane valdė ne protas, o jausmai, liūdni žinoma.
Aš kaip žibintininkas, rytais įžiebiantis šviesą, vakarais ją užpūčiantis, bet tai darantis tik dėl savęs. Penktadienio vakarais užpučiu šviesą ir pasineriu į tamsą. Kad labiau vertinčiau šviesą, juk reikia pabūti ir tamsoje, kad susivoktum savyje, kad neužmirštum kaip atrodo paslaptis, kad pajustum baimės jėgą, kad išmoktum matyti be šviesos…
Vakar susimąsčiau, kad vienas blogiausių dalykų yra paskolos, ypač su palūkanomis. Juk gobšumas, vieną tautą pavertė labai nemėgiama. Jie naudojosi žmonių esama padėtimi, skolino pinigus, kada jų labiausiai reikėdavo ir reikalaudavo beveik tokio paties dydžio palūkanų.
Šiandien yra kiti skolintojai. Nekalbu apie greitąsias paskolas. Jei pasiskolini dienai ar dviem, palūkanos – mažos, jei mėnesiui, žiūrėk, jau ohoho. Taigi, šių dienų žiauriausi skolintojai – tai alkoholis. Iš jo geriau nesiskolinti, nes jo palūkanos auga geometrine progresija, įtraukiančios skolintis dar ir dar. Šiai dienai, su juo esame „atsirokavę”, bet beldžia tas nenaudėlis į petį man ir sako:
– Ko tu čia vargsti? Mesk gi tuos darbus, pasidarys patys, eime išgersime, gera kompanija, draugai, naujos pažintys, artėja savaitgalis.
Nemėgstu, kai mane įkalbinėja ar verčia jaustis priklausomu nuo kito, gal todėl ir susilaikau, bet pagunda lieka pagunda. Ypač, kai nesi rytas, bet nesi vakaras. Greičiau naktinis vilkolakis, kurio vienatvė naktį ne tokia ryški ir gali slinkti pasieniais.
Norėčiau tapti karaliumi, kuris įsakinėtų. Mano planetoje galėtų niekas negyventi, tik aš pats, bet joje atsirastų vietos ir kitiems. Būdamas išdidus ir valdingas, įsakyčiau savo širdžiai liautis išsipisinėti ir paklusti protui.
Šitaip man bemąstant priėjo mažas padarėlis.
– Kas tu paklausiau?
– Mažasis princas
– Nuo šiol tu būsi „Princas su mažuoju”, eik iš čia, aš labai rimtas ir leisk man liūdėti
– Gerai, eisiu, bet tu nesužinosi paslapties…
– Kokios paslapties?
– Aš žinau kodėl tu liūdi ir turiu tau patarimą, tarė Princas su mažuoju.
– Jei padėsi, duodu dvidešimt litų, va iškart nulėkiu iki bankomato ir atnešu
– Žinai ką reiškia „Charim PaLė” ?
– Ne, nežinau, atsakiau
– Čiulpk bybį. Čia čigoniškai, tarė jis
– Ir skamba čigoniškai
———————-
Alegoriškas pasakojimas su absurdiška pabaiga parašytas tik vakar perskaičius Antoine de Saint-Exupery knygą „Mažasis princas”. Šią knygą buvau skaitęs dar mokyklos laikais, tačiau smegenys nevirškino paprastos informacijos. Norėjosi kažko sudėtingo, iliustracijos ir pasakojimo stilius atrodė nerimtai. Visa tai dėl mano požiūriu. Vakar perskaitęs, supratau, kad esi pridaręs daugybę spragų, neskaitydamas bendros literatūros, tai viena iš sričių, kurioje dabar bandau atsigriebti, kasdien ką nors perskaitydamas ir pasižymėdamas. Iš šios knygos pasižymėjau tris citatas. Buvau ir daugiau pasižymėjęs, bet pamiršau kuriame puslapyje. Pateikiu citatas, kurios įkvėpė:
* * *
„Šį žmogų, – keliaudamas toliau pagalvojo mažasis princas,- niekintų visi kiti – ir karalius, ir garbėtroška, ir girtuoklis ir verslininkas. Ir vis dėlto jis vienintelis neatrodo man juokingas. Gal todėl. kad jam rūpi ne tik jis pats.
Jis apgailestaudamas atsiduso ir vėl pagalvojo:
„Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. Bet jo planeta tikrai per maža. Dviem joje nėra vietos”
* * *
„Gėlė labai greitai nukamavo princą savo aikštinga tuštybe”
* * *
„- Aš žinau vieną planetą, kur gyvena ponas raudonu veidu. Jis niekad nepažvelgė į žvaigždę. Jis niekad nieko nemylėjo. Jis niekad nieko neveikė, tik skaičiavo. Jis kaip ir tu, visą dieną kartoja: „Aš rimtas žmogus! Aš rimtas žmogus! – jis vaikšto pasiputęs it kalakutas. Bet jis ne žmogus, jis grybas”
* * *
„Kai sutikdavau suaugusįjį, kuris man atrodydavo truputį nuovokesnis už kitus, išbandydavau jį savo piešiniu numeris 1. kurį išsaugojau. Norėdavau sužinoti, ar tas žmogus iš tikrųjų ką nutuokia. Bet visada išgirsdavau tą patį atsakymą: „Tai skrybėlė” Todėl daugiau nebesikalbėdavau su juo nei apie smauglius, nei apie pirmykščias girias, nei apie žvaigždes. Nusileisdavau iki jo lygio, ir mudu šnekėdavomės apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius. Ir tas suaugėlis būdavo labai protingas susipažinęs su tokiu protingu žmogumi…”
Ir pabaigai daina, kurią šį rytą dainavau važiuduodamas į darbą, mintyse įsivaizduodamas šokančią moterį, kurios dar neteko matyti šokančios:
Rytas už vakarą protingesnis tik tuo, kad pripažįsta klydęs ir realiai suvokia savo bejėgiškumą, o vakaras yra naivus, išsišokantis, vakare įsižiebia žvaigždės, vakare žmonės mylisi iš meilės, o ne iš reikalo prie išvykstant į darbą. Verčiau būsiu neprotingas, bet būsiu vakaras