Galėčiau pasakoti apie tai, kad vakar surengiau vieną geriausių vakarėlių. Tai nebuvo snukiadaužis, Projext-x ar masinė orgija. Man pavyko surinkti viso apie 30 žmonių, iš kurių visi buvo įdomūs ir rado pašnekovų: atėjo aktoriai, rašytojai, alkoholikai, darboholikai, mergišiai, blog’eriai ir kiti laisvai mąstantys.
Apie 20h sėdėjom dviese, aš ir Raminta. Maniau, kad jei kas ir ateis, tai tik tie, kas neturės jokios kitos veiklos. Labai nemėgstu, kai pakviečiu į vakarėlį ir manęs klausia:
„Ar bus mergų?”
„Ką veiksim?”
Jei aš pakviečiu, reiškias, tavimi bus pasirūpinta. Taigi, kaip atrodo tas pasirūpinimas?
Pamatau, kad kažkas nuobodžiauja, pakalbinu vieną, supažindinu su kitu ir paskui viskas gaunasi savaime. Vakarėlis tęsėsi iki paryčių, atėjus nauja kompanija gėrė žalias devynerias ne prie stalo, bet visi suliko į priekabą. Jiems taip fainiau. Vėliau pasigirdo:
– Aaaaaaaa…. Bum
Priekaba apvirto, bet visi liko nesveiki, greit pastatė ją į vietą ir sušoko atgal.
Vienas draugas juokaudamas tarė:
– Žinai, Edga, man atrodo taip festivaliai ir prasidėjo. Susirinko daug geros chebros ir buvo taip achujienai, kad vis daugėjo norinčių prisijungt. Pas tave kieme dar kokie 200 galėtų tilti.
– Jo, tik reiktų išnuomot lauko tuliką, nes tuoj žalčiai pradės šliaužiot, kiek jūs čia…
Buvo smagu sulaukti Julijos ir jos draugių, kurios skaito šį blogą ir gyvai mane įsivaizdavo visai kitokį. Sulaukiau daug gerų žodžių. Man patinka, kai giria. Paryčiais liko 10 ištvermingiausiųjų, bet ir jie jau kvietė taksą ir lėkė kas namo, kas į darbus (nemiegoję), kas liko pas mane. Vienos kompanijos nesulaukėm, nes juos prie Mindaugo Maximos užpuolė marozai ir vakaras baigėsi areštinėje.
Tai tiek trumpai. Na, dar iš svarbiausių dalykų, ką norėčiau paminėt, tai padėkot Ramintai už šašlykinę, už tai, kad su visais draugiškai bendravo, kad padėjo visais įmanomais klausimais ir buvo su manim. Aš kaip visad, sugebėjau sugadinti jai nuotaiką, deja, ne tik jai, pasikarščiavau ir sms žinutėmis,
nusiunčiau blogo nuorodą merginai, kuri buvo apsigyvenusi tiek mano galvoje, tiek kiekviename Arba Arba įraše. Dabar ji išsikraustė iš mano gyvenimo. Tiksliau jame ir negyveno, tai tik buvo mano iliuzija.
O, jei dėl tuso, tai sudaužėm kaljaną, o ryte ant šlapios žolės vyko šokiai/estrada, žadinom svietą. Vakarėlyje buvo ir Antonio, naujasis draugas. Vieniems jis labai patiko, kitiems atsibodo kalbėti angliškai, todėl siūlė tik gerti.
Tikriausiai pastebėjote, kad tris dienas nerašiau nė žodžio, galiu užsiminti, ką įdomaus nuveikiau. Buvau dar viename darbo pokalbyje. Buvau užsiminęs, kad einu ne dėl to, kad man dabar kažkas negerai, bet grynai įdomu, ko aš nemoku, kur turėčiau gilinti žinias, ko reikalauja darbdavys, už ką moka didelę algą. Žymiai geriau nueiti į pokalbį ir įgyti tokios gyvenimiškos patirties, nes klausti kitų. Pokalbyje buvau laisvas, atsipalaidavęs ir nemelavau. Darbdavys perskaitęs CV paklausė:
– Kaip suprast tavo pomėgį „pasimatymai” ?
– Atsibosta sėdėti prie kompiuterio, mėgstu susitikt su įdomiais žmonėm, man tai normalu
– O, rašai blogą, duok nuorodą
Nedaviau 🙂 Bet garantuoju, kad jis susirado, todėl ir nepriėmė dirbt 😀
Pirmadienį ir antradienį dalyvavau Speed Dating renginiuose. Aš galėčiau vadintis pasimatymu ekspertu, nes organizatoriai mane kviečia dalyvauti nemokamai, o renginiuose jaučiuosi kaip žuvis vandanyje, mane pasirenka beveik visos merginos (žinoma, iš jų man patinka gal tik viena kita. Pvz. viena buvo su gerais papais, bet neatrodė įdomi, o kita buvo negraži, bet labai įdomi. Tai su tokiomis tik pabendrauju, nešvaistau laiko ir net į Facebook`ą nekviečiu, jei žinau, kad nenorėsiu nieko rimtesnio. ps. Jei esi pas mane Facebooke drauguose, tai nereiškia, kad laikau tave rimtai reikalui :D).
Šiandien einu į pasimatymą su mergina, kuriai 29. Turi achujienai gerą figūrą, veidą, kažką dirba. Suprantu, kad būdamas 6m jaunesnis su ja susitinku ne kurti šeimos, be jau senokai žaidžiau mama ir tetę, todėl būtų pats metas perstumdyt lovą keliais centimetrais pirmyn atgal.
Buvau minėjęs, kad susipažinau su italu Antonio. Tą patį vakarą sutikau ir vieną merginą, kuri maniau yra rusė ir kokią valandą kalbėjau pusiau rusiškai, angliškai, maždaug taip: Ja very ne charaso govari po ruski… Ir t.t. Žodžiu, buvau juokingas, kitą dieną sužinojau, kad lietuviškai kalba geriau nei aš. Tai buvo labai svarbi pažintis. Ji idėjos, intelekto ir žinių skrynia. Tiesiog švyti. Vakar ji irgi buvo vakarėlyje su drauge.
Gerai, iki šios vietos prirašiau krūvą visko nereikšmingo, kad tie, kam nepatiko, jau seniai būtų išjungę. Pasakoju, kaip įgavau įkvėpimo ir motyvacijos.
Aš gyvenu įdomioj vietoj. Kodėl? Už 200m gyvena žydai. Einant į kitą pusę – gyvena nemažai kinų ir šiaip azijiečių. Niekada su jais neturėjau jokio kontakto, neteko net bendraut. Šiandien išlindau per langą parūkyt. Atsiguliau ant palangės ir žiūrėjau į tolį… Pamačiau, kad žydų name ant palangės sėdi mergina. O gal ir moteris. Nežinau kiek jai metų, bet atrodė suaugusi. Atstumas buvo pakankamai didelis. Įžvelgiau, kad rankose laiko du ramentus. Tikriausiai liūda, susilaužė koją, lovoje gulėti nesinori… Tai džiaugiasi oru, klausosi paukštelių čiulpėjimo. Pamojavau jai. Ji neatmojavo. Tuomet įsivaizdavau, kad tokiais atvejais reiktų sukurti slaptą, trumpą ir paprastą kalbą arba abiems būtų pravartu kalbėti gestų kalba. Norėjau jai pasakyti labas. Norėjau paklausti, kas nutiko, kodėl lūžo koja. Buvo smalsu, kokia kalba ji kalba… Nubėgau į kambarį, atsinešiau popieriaus lapą, markeriu užrašiau „Hi! :)” ir mojavau jai kokiais tris minutes, tikėdamasis, kad ji man atsakys tuo pačiu, kad susirašinėsime apie atstumą, užgims nauja pažintis, kol finale susitiksime kieme ir aš viską sugadinsiu, kaip visada. Bet tą akimirką norėjau, kad bent atrašytų, buvo įdomu kaip viskas baigsis. O baigėsi paprastai – atėjo tėvas, pamatė, kad aš mojuoku tuo popieriumi, nuvijo dukrą nuo palangės, pagrumojo man kumščiu ir uždarė langą, nutraukdamas pažintį.
Tuo tarpu aš, po baliaus iššlavęs šukes, šiukšles ir užmigęs, pabudau 14h ir vykau į krepšinio varžybas. Jaučiaus kaip lavondėmė, maniau apsivemsiu aikštelėje. Juk gėrėm iki kokių penkių ryto. Dabar parašau šį įrašą ir tvarkysiu vieną svetainę, vėliau darysi bakalaurinį darbą, vėliau dar kažką dirbsiu. Supratau, kad man įkvėpimas ateina tada, kai lieku visiškai vienas. Man nepatinka, kai kažkas būna šalia. Turiu galvoje, dvasinį ryšį. Man tai nesiderina su darbu. Jei tik žmogus pradeda patikti, viskas, galvoju apie jį, namie papildomam darbui labai sunku surasti motyvacijos. Po vakarykščių pykčių, viskas, noriu būti vienas ir dirbti. Noriu įvertinimo, pripažinimo, ne iš kitų, o iš savęs. Esu nusivylęs, kad nepabaigiau realizuoti seniai pradėtų idėjų.
Einu nupiešiu ant popieriaus lapo bybį ir rūkydamas pamojuosiu tam seniui, kuris mojavo man kumščiu, tada pavalgysiu, sutvarkysiu tą svetainę ir miegot.
Ačiū, kas atėjot vakar 🙂