Frida – vienos merginos išgalvotas veikėjas. Iš tikro, yra tokia dainininkė ar aktorė, nesidomėjau, bet ji bare pamatė paną, panašią į tą garsenybę ir praminė Frida. Iš tikro jos vardas iš A raidės, išsiskutus šoną ir tipo labai išskirtinų veido bruožų. Kai vakar gėrėm, mergina apsimetė, kad ieško Fridos, aš irgi žaidžiau tą žaidimą, ieškojom Fridos. Šiandien ji parašė, kad Frida, tai ji. Eina nachui, kaip šizovai ir kaip fainiai tuo pačiu.
Kad aš baigiau univerą, sužinojo jau virš trijų tūkstančių žmonių, po to, kai papostinau savo pergalingą šuolį nuo kalno nuogas, nuotrauka išplito kaip virusas, visi laikina, kviečia į draugus. Keista, kad žmonės kviečia nepažįstamą, kuris nuogu užpakaliu ridenasi nuo kalno. Žinoma, nepasinaudojau esama padėtim ir „draugų” nepriėmiau, nes paskui užsipisčiau juos šalinti.
Bedarant skaidres, baigiamojo darbo prezentacijai, gėriau alų ir postinau nešvankybes grupėje „Noriu, bet neturiu su kuo”. Užsukau į grupę „Noriu fotografuotis” ir pamačiau merginą, kuri ieško vaikino fotosesijai. Parašiau žinutę, užlenkiau kompą ir ėjau miegoti.
Ryte ėjau į Copy 1 atsispausdinti, ten sutikau tą pačią žaviąją merginą įspūdinga krūtine, kuri paslaugiai padėjo atsispausdinti ir kt.
Gynimas. Prasidėjo 3h, jaudinaus, suko pilvą, drebėjo rankos, kojos. Galvojau prieš eidamas kalbėti, pasimelsiu. O kam? Dievui? Velniui? Kam to reikia? Bailys aš? Pochui, eisiu ir kalbėsiu. Įveikiau vieną didžiausių savo baimių – auditorijos baimę, atėjau nepasirengęs kalbos, užmesdamas akį į pasidarytas skaidres, pasakojau viską ekspromtu, nes bakalaurinį darbą dariau ilgiau nei pusę metų ir buvau atitinkamai įvertintas , gavau 8. Esu dėkingas griežtiems dėstytojams už kontrolę ir patarimus.
Iki pusės 8 laukėm rezultatų, nervavomės, rūkėm vieną po kitos. Nuėjau į IKI nusipirkau vaikiško šampano su Tomu ir Džėriu. Gavau sms. Parašė mergina dėl fotosesijos.
Sužinojęs rezultatus, kieme atkimšau vaikiško šampano butelį ir visus laisčiau. Kažkas pagrasino, kad „pis į galvą”, o aš pasiteisinau:
– Tigi, nebijok, čia vaikiškas, nieko tokio
Vėliau lėkiau ant Barbakano kalno, kur fotkinomės. Ten, pro šalį praėjo, neseniai iš Danijos grįžusi Katė ant palangės. Su ja susirašėm, jei viskas gerai, susimatysim ir bus įdomu pakalbinti, vieną unikaliausių blogerių.
Įdedu kelias foto iš fotosesijos:
Po fotosesijos ėjau į miestą prisigert. Vienas, nes grupiokai nenorėjo, nes draugai susirgo. Man šventė, nors baigiau univerą, nesijaučiau dar laisvas. Jausmas buvo toks, tarsi keturis metus laikytas zoologijos sode ir išleistas, vis tiek stoviu prie vartų ir nenoriu niekur eiti.
Šeštadienį, šiandien, grįžau į Panevėžį tam, kad nuvykčiau pas vieną įdomiausių mano pažįstamų žmonių į Biržus. Deja, nepasiėmiau namų raktų, sėdžiu dabar prie pečiaus, užgaudęs wireless ir atlikau dvi užduotis, susijusias su programavimu. Sėdžiu, kokias tris savaites nemiegojęs, geriu kasdien, jaučiuosi kaip zombis. Reiktų išsimiegot, pailsėt ir dirbt švaria galva. Pradėjo permušinėt širdį, nusprendžiau, važiuot atgal į Vilnių, nes pakeliui į Biržus dar galiu užsilenkt arba atvažiavęs užmigt.
Noriu padėkot už pakaikymą šioms super skaitytojoms: G., R., A., S., M.
Žinot, ką galiu pasakyt? Džiaugiuosi, kad gyvenime tiek daug visko vyksta ir kad turiu progą susipažinti su įvairiausiais žmonėm, dauguma labai įdomūs, bet dar malonesnis jausmas iš tų žmonių išgirsti:
– Tu keistas, tu įdomus.
Tai jau tapo įprasta ir priimu kaip didžiausią komplimentą.
Taip pat supratau, kokių žmonių nemėgstu, tų, kurie sako:
– Aš esu toks žmogus, kuris … {ir pasako tai, koks iš tikro yra, tik neigia}
Viskas, pakuojuosi kompą ir lekiu į Vilnių.
Linkėjimai visiems, Fridai irgi 😀