Vakar pas mane atsikraustė naujas kambario draugas. Pilnos jo gyvenimo istorijos nežinau, bet jei mane vadina keistuoliu, tai jis kitiems atrodo dar keistesnis. Kitiems, bet ne man. Kai išsikraustė prieš tai gyvenęs žmogus, paskambino mama ir paklausė, gal atsirastų vietos jos draugės sūnui. Iš pradžių dvejojau, nes maniau, kad bus reportuotos visos girtos mano gyvenimo akimirkos, kad būsiu stebimas kaip pro padidinamąjį stiklą, kad būsiu kaltinamas dėl visų draugo nesėkmių moksluose ir gyvenime, todėl tylėjau, nieko nesakiau. Žinojau, kad reikia būti iš kitos planetos, kad su juo sutartum. Jam beveik 22 metai, domisi japonų kultūra, stalo žaidimais, yra matematikos ir fizikos olimpiadininkas, studijuoja tą patį, ką ir aš. Nežinau, kaip sekasi su merginomis, bet jei lyginant su kitais, tais žmonėm, tai jis tikrai orientuotųsi į kokybę, nei kokybę. Jis romantiškos sielos, nuoširdus, nemeluojantis, kuklus, nenorintis įžeisti, stengiantis nieko nekaltinti… Jo žmonės nesupranta. Keletas bendrų pažįstamų manęs klausė:
– Tu gyvensi su juo?!!!
Keletas jo pažįstamų klausė jo:
– Tu gyvensi su juo?!!!
Vakar atvažiavau pas jį padėti persikelti daiktų ir mačiau koks jis nervuotas. Paklausiau kas yra. Laikė tris egzaminus per vieną dieną ir vieno neišlaikė. Jis studijuoja tai, ką aš šiemet baigiau. Po to semestro, kuriame dabar jis yra, turėjau penkias skolas ir vieną perlaikymą. Žmones mane guosdavo:
viskas gerai,
varom gert,
bus tų mokslų ir kitaip, patys nesuprasdami su kuo turi reikalų. Visokie suaugę seniai, nieko nebaigę ar baigę kokį jaučių apsėklinimą žemdirbystės kolegijoj, mokydavo:
– Tai kodėl 5? Ką, laiko nėra kada pasimokyt? Mūsų laikais penketas buvo didžiausias pažymys ir aš ketvertais sugebėdavau baigt.
Mintis nušoko, bet sugrįšiu prie to, ką norėjau pasakyt. Mano naujojo kambarioko niekas taip negali suprasti, kaip kad aš supratau. Žinau tą jausmą, kai jauti spaudimą, kai artėja akimirka – sužinosi, reikės mokėt už mokslą ar ne. Kai jauti, kai tavo mama deda į kelnes, kad nebaigsi mokslų ir eisi gatvių šluot. Kai ne tik mokslai spaudžia galvą, bet ir viskas… Galvoji kaip kuo mažiau apkrauti kitus, kaip trūksta supratimo, kaip nori išvykt į niekur, užsidaryti vakuume, užsidengti ausis ir klausytis tylos.
Taigi, iš šalies žiūrint, kartu gyvens dvi skirtingos asmenybės – demonas ir angelas.
Bet iš tikro, viskas daug paprasčiau, saugosiu savo naują kambarioką, padėsiu su mokslais ir supažindinsiu su kitais. Išsikėliau sau tikslą – padėti jam pasitikėti savimi, jam to neprašant ir nežinant. Nedaryti įtakos, ne manipuliuoti ir nesinaudoti. Tai tikrai nesugadintas žmogus, kuris kuo toliau, tuo labiau atranda save. Aš būsiu arba tramplynas į pasaulį, arba vinys į karstą. Laikas parodys.
Po darbo iškart važiavau pas jį, bet neturėjau numerio, užėjau į Maximą ir galvojau vaikščiosiu, kol parašys žinutę. Parduotuvėje iš priekio mane stebėjo žiauriai geras, gėlėta suknele dengtas moteriškas užpakalis… Tą akimirką įvyko keistas pojūtis… Gal kiek nemandagiai ir negražiai skamba, bet man tiesiogiai iškart pasistojo! Taip, vien pažvelgus. Žvilgt ir stovi. Eina sau, pajutau, kaip Maximoj buvo persuktas laikas iš vasaros į pavasarį. Galvoje suskambo ši daina:
Suprantu, kad pasistoja kasdien po daug kartų, bet tai netikėtai, tai nuo kontakto, tai ryte pabudus, o čia pažiūrėjau, pamaniau, kad „KAIP GRAŽU” ir opa. Priėjau prie moters, norėdamas parodyti, kad man patinka. Įbedžiau į ją žvilgsnį „Pažiūrėk ką padarei. Viskas tik dėl tavęs”. Stebėjau ją, kraunančią daiktus į maišelį, nužvelgiau delnus, jai 41-44m. Nužvelgiau pirštus – žiedo neturėjo.
Susimąsčiau, kodėl mano senai sielai vis dažniau patinka senas kūnas, nors aš nenorėčiau prie jo prisiliesti? Gal man trūksta šilumos? Gal čia koks naujas fetišas?
Išvykau padėti kraustyti daiktų. Draugas neturėjo 17 rakto, todėl sofos neišrinko. Atėjo du grūščikai, kurie turėjo padėti parnešti daiktus iš antro aukšto iki busiko.
– Ne, žinokit nieko nebus, nepranešim
– Iškelkim per balkoną!, entuziastingai tarė mano naujasis kambariokas
Jo pasiūlymas skambėjo taip beprotiškai, bet tuo pačiu ir taip entuziastingai – „mes jokiu būdu nepaliksime šios sofos!”. Mintyse įsivaizdavau lėtai, lyg plunksmą, sofą metamą nachui pro balkoną. Vėliau pagalvojau, kad sofa gali užkristi ant ko nors ir kūnu nuėjo šiurpas. Net jei ir ant dalbajobo, vis tiek, gal jis kažkada bus žmogumi…
– Išeis išnešti, pažvelgęs tariau
Mintyse, tarsi tetris kaladėlę apvertęs, pamačiau būdą, kaip išnešime sofą. Išnešėme, jaučiausi protingas.
Grįžau namo ir lėkiau pas siuvėją. Nežinau ar pasakojau bloge, bet užsisakiau Black Magic apeigų apsiaustą:
Ne, ne dėl to, kad domiuosi juodąja magija, bet dėl naujo performanso… Žadu vėl padaryti šį bei tą, kas iššauks daugybę reakcijų…
Mano apsiaustas – achujienas. Beliko įsigyti baltišką arba magiškų motyvų turinčią segę, kuri laikys viršų.
Pasimatavęs vykau pašnekėti pas seną gerą draugę, kuri buvo daug kalbesnė nei įprastai. Paskutinį sykį buvome susitikę prie pusmetį, bet iki to laiko buvau tris kartus priėmęs ir išmetęs iš draugų. Papasakojo apie įdėtas pastangas, baigiant magistro studijas ir priklausomybę… Vaikinui, kurį dievina, jis tą jaučia ir tuo naudojasi. Kažkaip dingo nuotaika klausytis tų moteriškų „Aš stiprus žmogus, bet dabar ne”. Išėjau į miestą. Marse buvo susirinkę žavios moterys, panelės. Apsirengę neįprastai, gal kokios dizainerės. Gėrė daug šotų, šukavo, prašė, kad jas nufotkinčiau ir kėlė foto į internetą. Patiko viena idėja – kai fotkiniesi su chebra mieste ir iškart keli foto į internetą, reikia užtagginti ir tuos žmones, kurių su tavim nėra. Tiesiog random. Nužvelgiau moteris ir mintyse suklijavau etiketes: kurviškai patraukli, meška, stebėtoja, lesbietė, feministė, menininkė. Vėliau pamačiau meškos papus, krentančius, drembančius. Tai nebuvo nukarę papai, buvo didelės, sultingos krūtys, mešką iškart pervadinau į „Mylimo žmogaus turi būt daug”. Tai buvo tikrai įspūdinga krūtinė. Mano matuoklė net sugedo: C, D, E, F… nx, kokie H dydžio. Tikriausiai ji dirba liemenukų dizainere ir pati sau siuva. Kita panelė turėjo džinsus ilgu liemeniu. Žiauriai riestas užpakaliukas, gražu. Labiausiai patiko raudonlūpė, psichodeliniais marškiniais, retro stiliaus džinsais. Nors jos ir atrodė nuodėmingos, tačiau situacija, kaip parduotuvėje nepasikartojo, man tik buvo smagu pasijusti stebėtoju, bet jokių pastatančių jausmų nesukėlė.
Stebint moteris ir geriant alų, likau žvilgsniu užkabintas stiklinio žvilgsnio. Katė. Su buvusiu ir drauge. Po paskutinio mūsų susitikimo, ji man tiesiog grąžino akinius, kuriuos palikau ir neturusi nė žodžio išėjo. Tą akimirką jaučiausi dviprasmiškai – dėl kažko kaltas ir ją įžeidęs , o kitas jausmas – pamaniau, kai durna, nešneka… Bet iš tikro nenorėjau su ja pyktis, ne toks žmogus, ant kurio laikyti pyktį ar norėti, kad jis piktų. Maniau, daugiau niekad nesusitiksim arba kai susitiksim, jau vienas kito nebeatpažinsim.
Katė taip pat nustebo mane pamačiusi. Maloniai. Vėliau išėjau į kiemą parūkt:
– Berniuk, gal galite man pridegti?, subtiliai, neišsiduodama, kad pažįstami
Tą akimirką jaučiausi kaip iš filmo. Ir ne iš apgailėtino. Iš achujieno.
Katė pasiūlė prisijungti, man tai buvo labai malonus pasiūlymas, tačiau turėjau susitikimą Paryžiuje (Cafe de Paris). Negalėjau pro šalį eidamas neužsukti į Tapo Doro. Užkalbinau tris merginas. Vėliau mintyse analizavau save, kaip aš ar demonas manyje sugeba prieit prie bet ko ir iškart sudominti, atkreipti dėmesį. Šįkart viskas buvo netikėtai. Išsitraukiau dvejus akinius iš kišenės ir liepiau pasakyti kurie man geriau tinka ar juodi, ar žydri.
– Juodi
– Ne. Ne juodi, neatspėjai
Tada užpuoliau klausimais.
Merginos atsakinėdamos jautėsi pakankamai jaukiai, bet man smagiau, kai ir manęs klausia:
– Gerai, tavo eilė klaust dabar. Klausk bet ko, tik negali klaust, kas jau buvo klausta.
Taip, merginoms, net nejaučiant įtraukiau į savo seniai sugalvotą žaidimą, kuris turi nepaprastą galią. Magiški dalykai vyksta. Ir tikrai. Šis žaidimas tiesiog atriša liežuvį, išlaisvina, padeda pažinti, viskas labai paprasta:
vienas klausia, kitas atsako ir klausia. Taisyklės: negalima klausti to paties. Tiesą – drąsa, tik be drąsos? Ne. Nes ten viso labo būtų tiesa – tiesa. O čia žaidimas, kur vienas, klausia, kitas atsako ir užduoda klausimą, bet negalima klausti to paties, su taisykle. Galėčiau parašyti knygą apie šiuo žaidimu prasidėjusias draugystes, apie patirtus nuotykius, apie tai, kaip keičiasi klausimų temos, apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio patys įdomiausi ir originaliausi žmonės pasirodo išsisėmę ir nebežino ko klausti. Pasitaiko daugybė kuriozinių situacijų, kai žinai, kada žmogus meluoja. Pvz.
– Bandei analinį?
– Ne
– O skaudėjo?
– Pirmą kartą tai jo.
Na, bet neklausiu aš tokių dalykų, kažkaip nelabai domina ir nesinori įbauginti žmonių, nes apie ką klausi ar kalbi, dažniausiai apie tai ir galvoji. Mano mėgstamiausias klausimas: „jei būtum žmogus, atliekantis mirties bausmę, kokiu būdu žudytum”?
Panelės pasirodė įdomios, tačiau kontaktais keistis prasmės nemačiau, išėjau kitur…
Paryžius. Žydas. Labas labas. Jis jau mane atpažįsta ir visada pakalbina. Jis pirmas mano pažįstamas žydas ir iš rankų sprendžiant, jam 48m.
Paryžiuje nuėjau į tuliką, vėliau plaudamas rankas pamačiau, kaip iš kiemo mane stebi dvi panelės ir žvengia. Iš lėtau paėmiau bokalą ir išęjau į kiemą, atsisėdau prieš jas, bet taip, lyg niekur nieko. Į tokį lovį, kur turėjo būti gėlės, bet buvo tik juodžemis. Išsipurvinau šikną žemėmis. Priėjau prie merginų:
– Panelės, gal turite ugnies?
– Ne, o gal tu turi?
– Taip, išsitraukiau žiebtuvėlį ir pridegiau
– Kietai užkalbinau?
– Neblogai
Pradėjome bendrauti ir netikėtai įtraukiau į keistą ir mistišką žaidimą, kuris greit įgavo pagreitį. Bendravome įvairiomis temomis, nuo mokslų, muzikos, pomėgių iki egzistencinių. Atėjo mano pažįstama su dviem dužusiais draugais, kurių vienas buvo su tokiu būgnu, kur turi rastamanai. Jis buvo vienas bjauriausių mano sutiktų žmonių per paskutiniuosiu metus. Jie žinoma irgi norėjo žaisti žaidimą, bet kai jo paklausdavo, galvodavo ilgiausiai, versdamas kitus laukti, vėliau išsitraukė bugną ir apvogė mane. Pavogė visą dėmesį. Mergos susilydžiusios stebėjo, kaip jis daužė tą oda aptemptą dėžę. Jis ne kvailas. Matydamas, kad turi dėmesio, neatsakė į jam užduotą klausimą, tempė laiką, stebėdamas mano reakciją. Vėliau priėjo nepažįstamas vyras:
– O, aš tave žinau, parodė pirštu į mane
– Tu tas, kur buria iš rankos
– Žėk, aš tau susuksiu parūkyt, išbursi mane?
– Žolės nerūkau
– Tai ne, tabako
– Na, gerai, kaip tik pasibaigė
Tai man buvo pakankamai geras būdas susigrąžinti dėmesį, nes būgnininkui irgi buvo smalsu. Teko paskaityti beveik visiems, sekėsi neblogai, nes nebuvo žmonių, kurių linijos beveik identiškos. Tokios situacijos reikalauja daug dėmesio ir susikaupimo, nes jei žmonių linijos vienodos, jos negali būti visiškai vienodos, nes juk visi žmonės unikalūs ir t.t. ir tipo , jei pasakysi tą patį, žmonės manys, kad visiem tai sakai ir esi apsimetėlis. Atėjo būgnininko eilė. Ir jo rankos pasirodė įdomiausios. Vėliau priėjo prie manęs ir nutaisęs fatališką šypseną rėžė:
– Seni, tu čia apie save kalbėjai
Man patiko pats išsireiškimas, nes tikrai toks veikiantis emociškai, iššaukiantis norą neigti ir ginčytis, Kalbėjau apie jį, tik galbūt jis rado panašumų tarp manęs ir savęs. Aš juk irgi norėčiau būti būgnininku/barabanistu, bet tik metalo grupėje.
Grįžau namo ir užmigau naujoje lovoje. Pirmąkart jaučiuosi gerai išsimiegojęs, štai ko man trūko keturis metus – ne sekso, ne supratimo, ne pinigų, bet gero miego, geros lovos. Dabar laisvalaikiu miegosiu, sapnuosiu ir nagrinėsiu sapnus pagal sapnų knygą.
Ps. gali pasirodyti, kad įrašė klaida, toje vietoje kur rašiau „į kokybę, nei kokybę”. Čia vienas iš hipnozės būdų. Norėjau pažiūrėt ar pastebėsite ar automatiškai smegenys sakys „kiekybę”.
Čia pavyzdys su spalvomis:
Dažniausiai pridarau tokių dalykėlių ir nepaaiškinų, laukdamas komentaruose, kada mane pataisys, bet šįkart pasakau, kad neprisigautumėte 🙂