Žeme rieda ją spausdamas didelis vežimas. Įgaudamas vis didesnį pagreitį, daro vis didesnę įtaką aplinkai. Nors fizikai teigia, kad neįmanoma išrasti 100% efektyvaus variklio, bet šis vežimas būtent varomos tokios jėgos. Jo kuras – tuštybė. Tai ne šiaip sau vežimas, tai šūdų vežimas. Šūdai yra kažkas tik būdami krūvoje.
Aš esu pagalys. Didelis ir stiprus, bet nepakankamai. Kartkartėmis lendu į vežimo ratus, mėgindamas apversti jį ir ištaškyti visus keleivius. Bailūs keleiviai nereaguoja, kartais tiesiog smirda, kartais puola. Dažnai į pagalbą pasitelkia paukščius. Paukščiai baigia perdažyti mano mašiną baltai. Visa laimė, kad bent moterys kietus pagalius mėgsta, na, o tas pagalys, tai kaip koks kotas, kuris ieško kirvio, bet vis nesutampa tarpusavyje.
Jaučiu, kuo toliau, tuo daugiau seniai pranašautų nepageidaujamų dalykų atkeliauja į Lietuvą.
– Gal šokoladuką prie kavos?, paklaus spaudos kioske
– Pirkit tris, ketvirtą gausit už litą, siūlo degalinėje
– Jei šią paslaugą užsisakys ir jūsų kaimynas, tuomet Jums pritaikysime 10% nuolaidą
Bet čia dar pochui.
Užsiauginau barzdą ir sulaukiu pastebėjimų, įdomiausiai pasireiškia senesnių pažiūrų žmonės (tame tarpe ir jaunimas su senelio mąstymu):
– Užsiauginai barzdą? Nusiskusk
– Užsiauginau. Nesiskusiu
– Tigi karšta
– Tau karšta?
– Ne. Tau
– Nuo kada parūpo mano problemos? Mano barzda?
– Ė, ko toks mandras pasidarei?
– Eik tu naaaAAAchui, nekibęs prie manęs ir mano barzdos
– Lipk į savo šudų vežimą ir važiuok į niekur, šizovai išsireiškiau, nes apie vežimą jis nežinojo nieko.
Ne visada būnu bjauru. Tik kai užkliudo. Vakar buvau pas siuvėją pasimatuoti mantijos.
Tuk tuk, pabeldžiau.
– Laba diena, užeikit. Nesiaukit. Atsiprašau, kad mes tokie neturtingi.
Kaip aš turėjau pasielgt? Nekreipt dėmesio? Ne, aš turėjau sakyti:
– Tai, kad jūs turtingi, esu matęs ir biednesnių
o gal galėjau atsakyti:
– Taip, jūs neturtingi. Gerai, kad atsiprašėte,
o gal tiesiog reikėjo atsakyti:
– Atsiprašau, bet man visiškai pochui, kaip jūs gyvenate, užsukau čia trumpam pasimatuoti rūbų ir gyvenkite toliau.
Galėjau tiesiog patylėti.
Aš ir tylėjau blet. Ir tie žodžiai paveikė mane. Man rimtai pagailo žmogaus, nes moteris ne dirbtinai tai sakė, bet iš širdies. Man mažų mažiausiai rūpi kaip gyvena žmonės, su kuriais bendrauju. Pačiam teko gyventi įvairiose aplinkose.
Vėliau papasakojo kitas problemas, dėl sveikatos ir sūnaus, kuriam vakar buvo 25 metinės. Mirė baigęs mokyklą, per išleistuves… Moters žodžiai smigo į galvą:
– Po sūnaus mirties turėjau progą ir prasigert ir viską, bet susitvarkiau.
Žmogus susitvarkė su tokiom problemom, o aš dėl visokių nesąmonių kaip meilė ir vienatvė geriu. Ble, tikrai durnelis, reikia mokytis iš svetimų klaidų, arba kaip Ilzė savo knygok rašo, ne mokytis, o jų tiesiog nedaryti.
Pagalvojau apie jos dukrą, merginą, kuri sutiko man pasiūti viską. Ji taip pat dėl daug ko atsiprašo, kas negerai, kas gerai. Atsiprašo vos ne už tai, kad aš išgėręs atėjau. Kodėl geri žmonės netiki savo jėgom? Kodėl atsiprašinėja? Mano, kad jų nemėgsta, už tai, kad jie geri? Ne. Jei esi bent šiek tiek geras ir jauti, kad tau šika ant galvos ar bent jau paslapčia planuoja, tai paimk ir sugriauk tuos planus. Dėl to ir vadinu save pagaliu, kuris lenda į ratus. Ką , aš koks rąstgula, kuris neturi ką veikt ir kišasi į kitų gyvenimus? Ne, tiesiog pajutęs galima grėsmę, nelaukiu, kol pirmas gausiu į snukį, ruošiuosi iš anksto.
Pabaiga.
Jis baigė ir jie ilgai ir laimingai susirašinėjo žinutėmis.
Ps. tikrai esu dėkingas siuvėjai ir kai tik gausiu apsiaustą, įdėsiu jo foto