– Edgarai, Edgarai,- išgirdau ploną, ploną balselį,- o tau į darbą šiandien nereikia?
– Tu kurv…., mano rytinis pasisveikinimas
Čiupau žadintuvą, 7:45. Dar įmanoma pavėluoti nepastebėtam. Nusprendžiau, kad gimtadienio, diplomo įteikimo ar kitos progos metu norėčiau gauti ne prabangią dovaną, ne meilės, bet žadintuvą. Kokį nors atominį, kuris pakeltų, net jei būčiau miręs prieš dvi valandas.
Sapnas buvo keistas, bet tikroviškas. Keisčiausias dalykas, kad susivokiau, jog sapnuoju:
Nusiėmiau visus pinigus iš bankomato ir ėjau siauru, banguotu koridoriumi. Vėliau apsičiupinėjęs pastebėjau, kad kišenės kiauros ir viską pamečiau. Tuomet sapne jutau nerimą, šaltį ir baimę. Kažkokia nepaprasta jėga iš vidaus atskubėjo raminti. Realiame gyvenime turiu tokią apgaulingą jėgą, kai man nesiseka, kai jau ateina laikas jausti gėdą ar dėl kažko nerimauti, tada ateina ta paslaptinga jėga ir viską sugeria, kad man pačiam nereiktų pergyvent ir per tą laiką, kol ji permirks ir būsiu nepaliestas blogų emocijų, galėčiau priimti sprendimą, kaip viską pataisyti. Atskubėjus šiai jėgai supratau, kad esu sapne ir mano daiktai, pinigai yra saugūs. Aš jų neturiu tik sapne, kuriame daiktai ir nereikalingi, čia viskas įsivaizduojama ir iškreipta. Stengiausi bet kokiu atveju nepabusti ir nepradėti kontroliuoti sapno. Jei mažas svajojau per sapnus „stalkinti”, stebėti kitus, tai dabar norėjau visiškai leisti sapną pasilakstyti. Pamenu, kai namie vyko vakarėlis ir niekas neišvedė į lauką šuns. Aš, būdamas sunkios būsenos, atidariau duris ir tariau:
– Šunie, pasivedžiok
Panašiai buvo ir sapne:
– Sapne, vesk mane, įdomu, kokį pokštą sumanei, manęs niekas neišgąsdins
Ir sapnas buvo draugiškas. Jis – kaip knygos lyrinis subjektas, vedžiojo mane ir balsas iš niekur pasakojo apie tam tikrus dalykus. Jaučiau, kad tas sapno vedlys, yra smalsioji mano pusė, kuri atsakinėjo į klausimus, kuriuos kažkada buvau išsikėlęs.
Nuvedė mane į tamsų požemį, kur stovėjo didelė karvė juokingu snukiu:
– Spėk kas čia
– Karvė
Tuo metu ji žvilgtelėjo tokiu juokingu snukiu, kad net sapne susijuokiau
– Ne. Tai velnias. Tu kažkada mąstei, kodėl Dievas turi žmogaus pavidalą ir jį piešia bažnyčiose ir kitur kaip vyrą, o ne kokį avinėlį ar dar kažką, o velnias neturi pavidalo. Atsakymas paprastas – velnias, piktoji jėga ar bet kas, ko mes bijome, bet mus domina yra mūsų pačių susikurta motiloginė būtybė. Vieniems tai gali būti karvė, kitiems ožys, o kas neturi vaizduotės, tai kažkoks ragų ir kaulų mišinys.
– O kodėl ta karvė tokia juokinga?
– Ar kada nors buvai durnyne?
– Nenoriu girtis, bet teko
– Už ką ten patekai?
– Na, nebuvau uždarytas, aplilankiau vedamas smalsumo
– Ir kaip atrodė durniai, ar jie juokėsi?
– Na, juokėsi
– Ar likus vienam su durnium tau būtų juokinga?
– Nežinau…
Tuo metu prieš akis išniro šis matytas video:
Tuomet supratau, kad ta juokinga ir kvaila karvė tikrai demonas.
Paslaptingasis balsas toliau tęsė pasakojimą apie durnyną, o sapne tuo metu matėsi besikariantys žmonės, serijiniai žudikai ir kraujo klanai:
„Laisvėje tiek daug psichinių ligonių, kad visų nepavyktų uždaryti psichiatrinėse ligoninėse ar reabilitacijos klinikose. Žmones galima gydyti nebent masiškai, per prievartą, kaip kad buvo krikštijami pagonys prieš savo valią, tikintis, kad tai atneš jiems naudos ir padarys vieningais. Tik šiuo atveju reiktų ne sumesti visus į upę, bet nustumti nuo olos arba privilioti nemokamomis pramogomis, nes jie įpratę gauti viską dykai. Geriausias būdas juos suburti akcentuojant alkoholinius gėrimus, psichotropines medžiagas, pop muzikos koncertus, žinomus vardus ir visa tai įvelkant į gražų rėmelį, pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Tada spręsti kokį gydymo metodą taikyti: kokias reklamines priemones taikyti, kokiomis kalbomis išvaryti blogį ir atverti protą. Jų pasąmonė gyvena olose, visas angas, per kurias įmanoma gauti naudingą informaciją, užsidengę akmenimis, taip nykstantys tamsoje…”
Jutau, kaip su manimi kalbėjo pats blogis, bandantis nuteikti prieš mases. Susimąsčiau, kad manyje kartais pabunda noras mokyti siauro mąstymo žmones, noras pasakoti jiems savo išgyvenimus, bet niekada nemaniau su jais susidoroti. Pajutau, kaip šis balsas neturi nieko bendro su manimi, kaip maniau sapno pradžioje.
Tuomet sapno vedlys man bandė įteigti, kad labai svarbu atsirinkti vadą, kuriuo tikėtum:
Rinkdamasis vadą, rinkis tą, kuris už tave galvą deda, kuris tai ne kartą įrodė ne žodžiais, o darbais. Kad jis aukojasi už tave. Kad jam aukotis už tave yra garbė.
Pajutau, kaip sapnas virto propaganda ir norėjau pričiupti tą balsą ir išperti jam kailį už tokias nesąmones.
Dingo visos blogos būtybės, vaizdas ėmė šviesėti, dingo ola. Jutau, kaip balsas ėmė vengti manęs.
Tai irgi buvo iliuzija, kad nusiraminčiau ir nesistengčiau jo pričiupti. Jis buvo bejėgis. Supratau, kad blogis gali veikti tik tuomet, kai tau daro kažkokią įtaką, gali sukelti baimę ar kitaip atkreipti tavo dėmesį. Aplinka ėmė raibuliuoti, fone matėsi spalva, kaip išpiltas benzinas ant asfalto…
Jo pričiupti nepavyko, mane prikėlė. Šio sapno dėka supratau, kad neegzistuoja nieko, ko reiktų bijoti, mes patys tai susikuriame.
O jeigu atvirai, tai sapnavau ciklinį sapną:
dulkinau liekną, gražią moterį ir bijojau, kad pabusiu anksčiau negu baigsiu. Ir tik jau pajausdavau, kad „pareina”, viskas prasidėdavo iš pradžių. Ir paskui prikėlė. Pabudau piktas ir su stovinčiu