Dideliais žingsniais ir greitai basas Trevoras eina per dumblą. Ne šiaip dumblą, bet tokį kaip molį, kurio lengvai nenuplausi. Eina, tarsi aukotųsi, žinodamas, kad vien kojas šveis ilgai, o apie rūbus net nebedrįsta pagalvoti. Atrodo, kad išvis turi mažai vilties, kad iš čia sėkmingai išsikapstys, todėl rūbų gali ir nebeprireikti. Kojos sminga į dumblą ir primena tą jausmą, kai vergo vaikai trypia vynuoges, iš kurių bus gaminamas prabangus vynas ponams.
Tarp kitko, Trevoras prisimena, kad buvo Gruzijoje prieš porą metų. Gerai, jis nebuvo, bandė apgauti, nes paskutiniuoju metu pernelyg daug bando visus apgauti, bet dažniausiai pats lieka kvailio vietoje. Tiesiog jis gėrė su žmogumi, kuris buvo Gruzijoje, Armėnijoje ir Kaukaze. Tai einant tuo klampiu dumblu galvoje iškilo sugėrovo nupiešta vizija: Gruzijoje labai myli lietuvius, nesvarbu, ar tu lenkiškai razumini ar rusiškai šprechini ar lietuviškai moki, pasakai, kad esi iš Lietuvos ir gruzinas tave nugirdys. Ką darys su girtu, ką ir kaip lieps čiulpt, čia jau priklauso nuo gruzino, su kuriuo susidursi, bet dažniausiai baigiasi geruoju. Taip yra todėl, kad chuiznajet kelintais metais, kai Gruzija norėjo tapti nepriklausoma valstybe, ją labiausiai palaikė Ukraina ir Lietuva, todėl nereikia stebėtis, dėl ko šios dvi šalys Jevrovizijoje iš gruzinų sulaukia daug balsų. Tas žmogus, pasakojęs istoriją – ketvirtą dešimtį išgyvenęs, atsidavęs seniausios Vilniaus futbolo komandos Ultras narys, nepamiršo paminėti ir palyginimų: Gruzija – tai Rytų Italija, o Armėnija – tai Rytų Prancūzija. Žinoma, visur yra visokių, bet šiose šalyse mažai šansų, kad tave apvogs ar gausi į galvą už negražias akis.
Trevoras, dvokiantis dumblu, purvinas ir kurvinas pagaliau perbrido pievą, kuri dar iš vakaro buvo panaši į takelį, vedantį link šaltinio. Surasti žmonių, galinčių padėti, sekėsi labai sunkiai, nes tiesiog nebuvo tų žmonių. Jei reiktų nutapyti Trevorą tokioje aplinkoje, užtektų popieriaus lape užtėkšti didelę pilką dėmę, ranka paskirstyti spalvas po lapą ir padaryti juodą pagaliuką.
Ieškojo pagalbos, galvoje ūžė minčių sūkurys. Surasti žmonės, vargu ar galės kuo pagelbėti. Sulytas, basas, sušalęs ir dar nežinantis, kokios pagalbos reikia, Trevoras brido per dilgėlyną. Kiekvienos dilgėlės prisilietimas prilygo šuns įkandimui, bėgant iš meilužės namo nuogam, kai grįžta jos vyras, – jausmas toks, tarsi skauda ir negali dejuoti, nes nusipelnei to.
Pro tirštą rūką išvydo porelę, sėdinčią ant žaibo pakirsto beržo kamieno. Mergina drebančiomis rankomis suko tabaką į popierių, vaikinas, sudėjęs koją ant kojos trynė delnais ir keikėsi, kaip šalta. Jei merginai ir būtų pavykę susukti tą daiktą, jis vis tiek nebūtų buvęs rūkomas, nes tiek tabakas, tiek popierius, tiek apskritai viskas šiame lauke buvo permirkę. Kiaurai. Jei Trevoras būtų nusiėmęs batą ir kojinę metęs į pelkę, tai jo koja atrodytų balta, tokia išbrinkusi ir išmėtyta juodomis dėmėmis. Ne, tai ne lavondėmės, tai nuo kojinių. (Ps. jis buvo basas, jeigu neatidžiai skaitei pradžią). Porelė apsidžiaugė pamačiusi jį, o jis apsidžiaugė pamatęs juos. Žinoma, ne dėl to, kad jie galėtų kažkuo padėti (vos tik pamatęs juos, suprato, kad jie apgailėtini ir iš jų pagalbos geriau nelaukti, nebent pats jiems galėtų kažkuo padėti).
– Tamsta, gal turite ugnies?
– Turiu, įkišęs ranką į kiaurą kišenę pamakalavo kiaušinius ir atsiprašė, kad neturįs, vis dėlto
– Gaila, mat mes sukam džiointą
– Palaukit, pažiūrėsiu kitoj kišenėj, manau čia bus
Trevoras ištraukė, visų nuostabai, pakankamai sausą žiebtuvėlį, kuris veikė pagal paskirtį – skleidė šviesą ir ugnį. Jis kaip Liuciferis, šviesos nešėjas, turėjo visas privilegijas ir galėjo diktuoti sąlygas, derėtis.
– Prisėsk, palauk, kol ji baigs sukti
Trevoras prisėdo ant žemės ir pasijuto nejaukiai, nes mergina sėdėjusi prieš jį, dėvėjo trumpą suknelę ir tarpkoju badė jam akis.
– Aš Džiošua, ištiesė ranką merginos vaikinas
Trevoras susigėdo ir nenorėdamas parodyti, kad nužvelginėjo merginą ir bandė atspėti prieš kelias dienas ji paskutinį kartą skuto pigzdą, nusuko akis žemėn ir ištiesė ranką: – Trevoras.
– Malonu susipažinti, tarė Džiošua
Trevoras nieko neatsakė, tik viena akimi pažvelgė į vaikino veidą, o kita, žvairu žvilgsniu įkrito į susirietusios merginos dekolte.
Galvoje virė sumaištis. Reikėjo kažkaip išspręsti šią problemą, nes laikas degė… Bet kuriuo metu galėjo atsirasti kitas žmogus ir nepataisomai sugadinti jo problemą. Jam reikėjo pagalbos, bet Trevoras guodė save, kad tokiu oru mažai kas vaikšto ir TEN tikrai neis… Juoba, kad dabar susipažino su keista porele, sukančia džiointą. Galvoje sukosi kita dilema – atsisakyti dūmo ar priimti jį kaip pagarbos ir draugystės ženklą, o po to tęsti pagalbos paieškas.
Nusprendė, vis gi, neatsisakyti ir trūktelti. Stebėdamas porelę, matė, jog jie ne vietiniai ir kad seniai vienas kitą pažįsta, bet jų kūno kalba leido abejoti, kad tai pora kaip tvora, galbūt tik draugai, o tai Trevorui žadino negeras mintis pasąmonėje ir tuo pačiu kažkokią nuodėmingą viltį, visą šią problematišką situaciją paversti kažkokiu egzotišku, dumblinu nuotykiu.
Mergina jau seilėjo popierių ir atlikinėjo baigiamuosius sukimo manevrus, jos kolega kasėsi uodų sukandžiotas kojas, o Trevoras tuo tarpu įsivaizdavo, kaip dulkina ją (merginą, ne kolegą) priremtą prie medžio, smarkiai lyjant lietui.
– Ko tu ieškai, kas nutiko?, paklausė uodų sukandžiotas Džiošua
– Aš esu įkalintas čia. Tikriausiai visai amžinybei. Ieškau meškerės, strypo ar kokio nors ilgo pagalio…
– Panašiai kaip ir mes. Atvykom prie ežero keturiese, bet draugui paskambino mama, kad tėvui žiauriai negerai, tai išvyko, kad nuvežtų į ligoninę, o pana kartu su juo… Mes buvom išėję pasivaikščioti po mišką, o jis blet su savim raktus pasiėmė… Ir kaip dėjo audra, nachui, nuo kojų pirštų iki ausų bugnelių šlapi sėdim. Nežinioj
– Na, duok žiže, bandom
Ir tą akimirką, vos tik sužibus liepsnai, pilkas paveikslas pakeitė spalvas. Jei prieš tai buvo juodas pagaliukas pilkame fone, dabar viskas pasikeitė… Paveikslas tapo groteskiškas ir žiaurus: tamsiai tamsiai juodame fone stovėjo du raudoni pagaliukai ir vienas horizontalus. Tas horizontalus – tos merginos draugas, kuris pasirodo, buvo tik draugas, o Trevorą ir nežinomą merginą, kurios vardo ir nenorėjo sužinoti užvaldė žvėriški pojūčiai. Jie draskė vienas kito rūbus, voliojosi purve.
Kažkur laukuose. Milžiniškoje, vientisoje baloje. Dumble. Ji čiulpė Trevoro dumbliną kybį, o jis, užvertęs galvą, žiūrėjo tamsų dangų ir nutaisęs fatališką velniokišką šypseną kraipė galvą, sau pačiam pritardamas, kad vis gi gyvenimas nesiliauja stebinęs.
Jis paėmė merginą ant rankų, žengdamas žingsnį išgriuvo, išmetė ją į balą, čiupo ją vėl, vėl pakėlė ir nešė. Mergina mėgavosi akimirka, tačiau nekantravo kas bus toliau:
– Kur neši mane?
– Prie medžio
Pastatęs ją prie medžio šuniuko poza, valdingai įsakinėjo ką daryti:
– Įsikibk į medį. Dantimis
Mergina iš tikro mėgino įsikibti dantimis. Tuomet paėmęs ją už abiejų rankų negailestingai plakė iki nukritimo, kol parkritę užmigo dumble, o pabudo žadinami jų draugo, kuris pamanė, kad juos apiplėšė ir nužudė:
– Ei, ar Jums viskas gerai? Kur jūsų rūbai?
Trevoras nesuprato ar sapnuoja, ar visa tai buvo tikra, bet jis žūt būt turėjo surasti pagalbos, kol dar ne vėlu. Nes jeigu pavėlavo, jam Piz Da.
Apsirengęs visiškai purvinus, dumblinus, lietaus sutriuškintus rūbus nugėbo kaimo link.
Laikas spaudė, nes problema, į kurią pateko, galėjo baigtis tragiškai bet kurią akimirką… Reikėjo kuo greičiau rasti sprendimą… Netoliese pastebėjo obelį ir ilgą ilgą stiebą, su mažyčiu narveliu ant galo. Šis savadarbis įrankis, skirtas skinti obuoliams tobulai tiko problemai išspręsti.
Įvykdęs smulkią vagystę, su milžiniška kartimi, Trevoras pasileido tekinas link lauko tuoleto, į kurį įkrito jo automobilio rakteliai ir naujasis išmanusis telefonas. Atbėgęs suprato, kad jau per vėlu. Pavėlavo. Kažkas vis dėl to buvo užsukęs ir su labai dideliu reikalu.
Pabaiga, o daugiau apie tai pochui. Patikėkite.
Ps. debiliškus vardus ištraukiau atsitiktinai iš http://listofrandomnames.com, nes visokie Antanai ir Petrai būtų sugadinę visą vaizdą. Dabar taip mandriau skambėjo su „importiniais” vardais