„Pabundu rūgiuose prie aludės.
Matau, kaip čiulpia varpą.
Bet ne man.
Ir ne rūgių.
Kažkokiam lenkui”, pasakoja Robinas, prisimindamas paskutinį kartą matęs savo žmoną, gulėdamas ligoninėje dėl galvos sutrenkimo ir lūžusios plaštakos. Ši nesėkmė įvyko, kai paskutinį kartą darbe buvo pagautas siurbiantis „saliarką” iš bako ir tempiamas automobiliu per žvirkelį. Jis dirba vagimi.
Mirta dirba Oslo centre, gyvena palapinėje. Paskutiniu metu turi lengvų sutrikmų su sveikata – dėl sutenerio padidinto krūvio, persisuko žarnos. Tikrąja to žodžio prasme.
„Amžinatilsį rašytojas Kurtas Vonnegutas rašė, kad laiką mes, žmonės, galime pjaustyti tarsi saliamio dešrą, tačiau nuo to esmė nepasikeičia.”, perskaitė Robinas, gulėdamas ligoninėje, iš kurios jam teks pabėgti, nes Norvegijoje dirba vagimi ir neturės kaip sumokėti už gydymą.
Tarp originaliųjų emigrantų, neturinčių nei valios, nei noro dirbti juodus darbus, vyksta arši kova ir išnaudojimas. Pavyzdžiui, moterys gyvena palapinėse, prausiasi degalinėse. Gražios verčiamos dirbti prostitutėmis, baisios gauna kuprinę ant pečių ir eina vogti iš prekybos centrų.
***
Mirtos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai kartą po darbo (gyvena ir dirba toje pačioje palapinėje) išėjo pasivaikščioti. Šis lemtingas pasivaikščiojimas ir buvo maža vilties ugnelė, kaip vis dar degančio biko liepsna, iš kurio dar galima išpešti du dūmus. Margoje pievoje Mirta rado keturdobilį lapą. Kažkada matė filmą, kur kažkas rado tokį augalą, sugalvojo norą, suvalgė ir tapo turtingas, noras išsipildė. Dabar ji irgi sugalvojo norą.
Kadangi Mirta nėra kvaila, tai ji sugalvojo daug norų ir paskutinis iš jų buvo, kad bet kada galėtų sugalvoti dar vieną papildomą norą. Suvalgiusi keturdobilį lapą, lėkė pieva, laukdama stebuklo.
Ilgai laukti nereikėjo, vos už trijų gerų savaičių, ji sulaukė pelningo pasiūlymo už nieką. Reikėjo susituokti su Nepalo gyventoju, kad jis gautų pilietybę kaip Mirta ir legaliai galėtų gyventi Norgėje. Reikalus susitvarkė greitai: per dvi dienas išsiskyrė su Robinu, kuris jau po truputį sveiko ir planavo pabėgimą į pietrytinę šalies dalį, kur draugas rado jam naują darbą – vežti alkoholio kontrabandą iš Švedijos.
***
Po metų Mirtos gyvenimas pasikeitė aukštyn kojomis, ji nė saldžiausiame sapne negalėjo įsivaizduoti, kad tiek daug pasieks gyvenime. Išsiskyrusi su buvusiu nepaliečiu vyru, susipažino su vokiečiu, baro, kurio rūsyje ji ir nepalietis gyveno, savininku Dyteriu. Dyteris ir Mirta išvyko į Tailandą, kur įkūrė nuosavą viešnamį ir ji jam vadovavo. Šeimai nieko netrūko.
***
Robino gyvenimas ėjo ne geryn, bet chujovyn. Kartą, naktį miške piso tokią Nadieždą iš Ukrainos ir pajuto, kad kažkas stovi už nugaros. Mergina ragino jį nesustoti, tačiau seksas visai kitoks, kai jautiesi stebimas nežinia ko ir dar tamsoje. Miške, kuriame, jų lavonų niekas nerastų.
Už nugaros lūkuriavęs balsas paprašė cigaretės.
– Tuoj, tik leisk pabaigt, tarė Robinas
Stovintis vyras laukė ir kažką darė ranka, girdėjosi tik toks paslaptingas garsas: tekš tekšt, tekš tekšt. Robinas nervinosi ir niekaip negalėjo baigti. Už nugaros stovėjęs vyras baigė greičiau už jį. Pats. Ant jų. Atsistojęs Robinas, nusivalė nuo savęs lipnų daiktą ir pavaišino paslaptingą vyrą cigarete. Paslaptingas vyras priklausė kažkokiai slaptai organizacijai, kurios narius surasdavo būtent taip, kaip dabar, besidulkinančius miške. Vieną nužudydavo, kitam išplaudavo smegenis. Šįkart pavyko susitarti, kad nežudytų abiejų už atitinkamą mokestį – dar dvi cigaretes.
***
Robinas lankė organizacijos susitikimus. Jam tai išejo į naudą, nes dauguma norėjo iš jo padaryti žmogų. Jis metė vogti. Organizacija jam liepė susirasti legalų darbą, kad galėtų iš jo nuskaičiuoti procentą savo reikmėms. Robinas pradėjo mokytis kalbėti vietine kalba. Jautė kaip lenda į skolas ir kad niekada neatsidėkos šiems geriems žmonėms už jų dėkingumą…
Kalbos neišmoko, darbo nerado. Organizacija matė, kad geriau jau būtų vogęs, nes visiškai niekam tikęs tas Robinas. Išsiuntė jį atgal į Lietuvą, kad skleistų organizacijos slaptą žodį ir partemptų pinigų iš šeimos narių, skoloms grąžinti…
***
Praėjus pusmečiui, mirė Robino motina, o už mėnesio ir tėvas. Tėvą rado sušąlusį ir uždususį sniego pusny, kai girtas ėjo namo ir pritrūko gerų šimto metrų. Atėjęs į morgą atpažinti tėvo kūno, susipažino su keista moterimi. Moteris ramiu veidu siuvo lavono veidą, restauravo jį.
– Ką čia darai?
– Ai, siuvu
– Nebijai?
– Ko?
– Siūti
– Man patinka
– Aišku…, atsiduso drovuolis Robinas vagis
Robinas jautė, kad visi aplink jį, net ir apgailėtini, degredavę ir nurašyti žmonės, vis tiek kažką veikė gyvenime. Jie judėjo, jei ne kaip vėjo skedenamas lapas, tai bent kaip kirmėlė ar sliekas. Bet judėjo, o jis visiškai supuvęs…
– Aš noriu mirti, tarė
– Aš galiu tau padėti, pasisiūlė mergina, išsitraukdama iš po užanties milžinišką peilį
Grasindama peiliu, vertė Robiną daryti žiaurius dalykus, taip visiškai sutrypdama jo ego.
Eidamas namo jis užlipo aukštai ant tilto turėklo ir buvo pasiryžęs šokti žemyn. Dėl aukščio baimės nulipo ir mąstė apie kitą būdą nusižūdyti. Nupizdinęs skalbinių virvę bandė įlipti į medį. Neįlipo, užsigavo koją ir į ranką įsivarė rakštį. Netoliese iš aikštelės, kurioje vyko statybos, pasiskolino išskleidžiamas kopėčias. Atsinešė prie medžio ir bandė jas išskleisti. Nepavyko. Bebandant išskleisti kopėčias prie jo priėjo du sportiškai apsirengę, kresni vyrai, paprašė cigaretės ir už tai, kad neturėjo, atėmė jo paties rankomis pavogtas kopėčias ir dar primušė. Atėmė dar ir virvę, nes neturėjo telefono. Užmigęs paupyje susapnavo kažkokią būtybę, kuri prisitatė Tanato vardu. Ji paaiškino, kodėl Robinui nesiseka – todėl, kad visą gyvenimą jis nežinojo, ko nori, buvo likimo stumdomas kaip lapas, tingėjo dirbti ir lėkė visur, kur lengviausia, o dabar turi viską atlaikyti, o po mirties jam išvis bus pizdą ir tegul net nebando žudytis, nes už tai, kiek čia prisidirbo, laikys juodas malkas pragare… Pabudo Robinas ir tarė garsiai: eikit jūs visi pochui, einu į darbo biržą ir pradedu naują gyvenima!!!