Vakar mano vienas geriausių draugų nerimastingai vaikščiojo iš kampo, į kampą.
Šiandien jo laukia egzamino perlaikymas. Šio egzamino jis ir laukė ir tuo pačiu nelaukė jau seniai. Jo motina nieko kito nekalba, kaip tik apie jo nesėkmę ir kad reikės mokėti už mokslą. Šis žmogus už mane protingesnis keturis kartus, tik žinoma visi likę trys kartai kitose srityse, programavime mes daugmaž panašūs. Na, o jei panašūs, tai jam turėtų pasisekti, raminu aš jo motiną, pasakodamas netikėtą istoriją, nustebindamas ją, su kokiu monstru tenka jos sūnui gyventi:
Prieš du metus, išėjau vasaros atostogų turėdamas nei daug, nei mažai neišlaikytų egzaminų – 5. Plius dar vieną garantutoą skolą. Tą vasarą vaikščiojau it prarijęs vilnonių siūlų gumulą, nenorėjau susitikti su žmonėm, nesimylėjau su merginom, man nerviškai tiesiog nestovėjo ir nesinorėjo. Jaučiau, kad rudenį galiu susimauti, iškrisiu į mokomą mokslą ir viskas, mano karjera baigta, niekas už mane nemokės tų 8 ar kiek ten štukų į metus… Užsidariau kambaryje ir sėdėjau, jutau, kaip lekia dienos, žinojau, ką reikia mokytis, bet nesimokiau, nes nežinojau nuo ko pradėt.
Nusprendžiau malšinti nerimą, susikurdamas mini verslą: išsiėmiau verslo liudijimą, pasidariau sveikatos pažymėjimą, licenzija prekybai ir daug daug kitų dalykų, leidžiančių prekiauti maisto produktais. Viską tvarkiausi pats, jutau kokia sunki yra smulkaus verslo pradžia, kaip eini į minusą. Vėliau ieškojau vietų kur prekiauti – turgavietėse, šventėse. Praėjo beveik mėnuo, kol padengiau pradines išlaidas ir vėliau ėjau į pelną. Man tapo nebaisu keltis trečią ryto, skaudančią nugara tampyti metalines statines, man nebuvo gėda keli iš lovos ketvirtą ryto miegančio žmogaus. Uždirbęs pirmuosius kelis savo litus, pajutau, kad geras jausmas užsidirbti pačiam, kad sunki būna tik pradžia.
Ant popieriaus lapo pradėjau planuoti išlaidas, sukti didesnius verslo planus ir tą akimirką susigriebęs kreipiausi pats į saveL:
– Ei, tu blet, jaunasis verslininke, jei nieko nežinodamas taip lengvai sugebi įsivažiuoti naujoje srityje, kodėl nedarai, tai, ką tau reikia daryti?
Pradėjau ruoštis egzaminams likus mėnesiui iki pirmo perlaikymo. Kambaryje kiaurą parą rūko kaljano dūmai, o aš tik skaičiau, skaičiau ir skaičiau…
Prasdidėjo egzaminų sesija, laikiau egzus vieną po kito, liko paskutinis – operacinės sistemos, kurį kaip tik šiandien laiko mano draugas. Važiuodamas į šį egzaminą, patekau į eismo spūstį (mašinų kamštį). Negalėdamas numalšinti jaudulio, rūkiau vieną po kitos. Nemėgstu laukti. Nepajutau, kaip nuo nuorūkos, milžiniškas pelenas nukrito man ant klyno. Džinsinės kelnės, nieko tokio, nepradegs, pamaniau. Pradegė. Pradegė džinsai, pradėjo triūsikai ir dar oda degė. Paleidau vairą, šokau iš mašinos ir ranka daužiau sau per klyną, trindamas nudegintą vietą. Mašina nuriedėdama, atsitenkė ir sukėliau avariją.
Iš automobilio, į kurį atsitrenkiau, iššoko vyras, pribėgo prie savo automobilio galo ir ėmė dairytis, prie ko galėtų prikibti. Nebuvo nė vieno įbrėžimo.
– Tu pažiūrėk ką padarei! Surūdijo!
Kol su juo susitvarkėm dokumentus, į egzaminą vėlavau valandą laiko, širdis plakė kulnuose, įlėkiau pro duris pavėlavęs ir turėjau pusvalandį. Iš studentų išblyškusių veidų, supratau, kad egzminas sunkus. Išlaikyti turėjau labai mažai šansų ir laiko. Išsitraukiau du klausimus ir ten buvo tokie, kuriuos daugiausiai mokiausi. Parašiau per 30 min ir išlaikiau.
Taigi, mielas drauge, noriu tau pasakyti, kad mūsų nesugebėjimas sutvardyti baimę, iš musės dydžio problemą dažnai padaro dramblio dydžio ir atvirkščiai. Ateik nusiteikęs, kad padarei viską, ką galėjai, kad ruošeisi, kiek galėjai ir pavaryk.
Papildoma istorija:
vakar buvau susitikęs su mergina, kuri ilgą laiką mane traukė, bet galiausiai atsibodo, nes apsimelavus, tyli ir paslaptinga. Bet labai graži. Šiaip, numanau, kodėl ji melagė, mes turime keistą sutapimą, esame gimę tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tą pačią dieną.
Taigi, matydamas ją vis su kitais vyrais, nusprendžiau, kad metas nutraukti visus ryšius ir daugiau nesukti galvos. Taip ir padariau, bet po keletos dienų sulaukiau iš jos pasiūlymų susitikti.
Vakar susitikome prie balto tilto vykusiame nemokame filme po atviru dangumi. Ji – elegantiška, moteriškomis formomis, rami. O aš taip pat ramus – po sporto, po kirpyklos. Mane kirpo vyras, kurio orientacija domėtis nepanaorau, bet žirkles tvirtais riešo mostais, jis varto kaip kaubojus revolverį, taip apkirpo, kad aš dabar tvarkingas ir gražus.
Abu su savais pliusais ir minusais. Besėdint tame kine, pasidarė šalta ir patraukėme į barą žiūrėt krepšinio. Bežiūrint kalbėtis nebuvo kada, nes tiek man, tiek jai buvo įdomu, kuo baigsis lietuvių – makedonų kova. Laimei, šįkart fortūna gėrė su mumis ir laimėjome. Deja, pagėrė ir dingo, nes mes irgi šiek tiek lengvai apgirtome ir po to lyg ir turėjome kažkur eiti. Glostydamas jos koją, prisiminiau kaip šauniai atrodo be rūbų. Apie šią merginą pirmiausia pagalvoju, būdamas duše, nes ji iš tų, kur visada turi pritrenkiančiai seksualų apatinį trikotažą. Atrodo, tokia smulkmena, bet va, prašau. Užsigeidžiau jos.
– Eime pas mane. Arbatos
– Aš žinau, kuo baigsis tavo arbata
– Aš irgi
Grįžome pas mane, jos šiltumas ir noras bendrauti dingo, tuomet sulaukiau daugmaž tokių komplimentų:
– Geras tu esi, bet jau toks triušis…
Tą akimirką man reikėjo nieko neklausti ir tiesiog bučiuoti ją ir stumti įvykius savo eiga, deja vėl pasielgiau nevyriškai – susimąsčiau. Kodėl mane tokiu laiko? Gal aš jai atrodau ne pats rimčiausias? Ji klausė, kada paskutinį kartą mylėjaus, pamelavau, kad prieš dvi savaites.
Pamelavau – todėl ir negavau. Išsikvietė taksą ir išvažiavo namo. Iš mandagumo parašiau ar viskas gerai, ar saugiai grįžo, o pabudęs ryte perskaičiau didžiulę ragų krūvą, persiųstą atgal:
– Ne, dar nemiegu. Taksistas, kuris mane vežė, kažkada seniai jau yra mane vežęs. Įlipau, sako: tai jūs leidybininkė, žinau kur gyvenat, tai nuvažiavom pas jį ir buvau nustebinta taksi paslaugų. Dabar prausiuos.
Vos neapsivėmiau. Su taksistu… Eina nx, kokias šiukšl**dėžes veduosi aš namo…
O naktį sapnavau sapną, kad susilaužiau koją ir kad šiandien užgavėnės:
Važiuoju su mašina, mane sustabdo trys čigonai:
– Mes čigonai iš Dambavos, norim blynų…
– Dinkit iš kelio!
Išlipau ir su sužeista koja, šlubčiodamas bandžiau nuvyti, kad leistų pravažiuoti. Pamačiau, kad ten tikri čigonai, sušoko į mašiną, atidarė bagažinę, čiupo po brangiausią daiktą ir pabėgo.
Kita draugė sapnavo išvis iškrypusį sapną, rašo ji man:
– Labas, sapnavau , kad tu myliesi su trim vyrais! Ir visi trys vyrai buvai tu pats!
Per daug informacijos jau man . Įdomus penktadienis.
Ps. nusipirkit šiandien panelės žurnalą, būsiu aš įdėtas prie rudens rūbų tendencijų.