Išsiblaiviau. Pastatė lašinę? Vežė į reabilitacijos centrą? Ne. Išblaiviau sielą.
Ilgą laiką stebėjau, tyrinėjau žmones, mėčiau pėdas.
Vos tik jiems pradėjus mane perprasti, nutraukdavau bendravimą.
Būdamas skubus, gobšus ir savanaudis, išmokau duoti negailėdamas.
Duoti, bet ne investuoti, išmesti: jausmus, pinigus, unikalias istorijas, idėjas.
Žmonės, mėgindami mane perprasti, pasiklysdavo mano paties sukurtuose, nesibaigiančiuose labirintuose.
Kas keisčiausia, aš to ir norėjau. Norėjau suklaidinti, neleisti manęs pažinti.
Melavau ir meluoju taip tobulai, kad pats tuo tikiu ir gyvenu.
Plaudamas smegenis žmogui, kuris man nėra ir nebus svarbus, išplaunu jas ir sau. Negrįžtamai.
Esu per silpnas turėti vieną stiprią, įvairialypę asmenybę ir per daug išdidus, kad turėčiau vieną su keliomis savybėmis.
Svarbūs žmonės yra sakę, kad su vienu užpakaliu viso pasaulio neapšiksi, visose srityse geras nebūsiu.
O aš norėjau. Gal ir noriu. Nemėgstu pralaimėti, bet moku. Moku garbingai pralaimėti ir tai pripažinti. Pralaimęjęs, audrai nurimus, sugrįžtu ir vėl kimbu į beprotybės, nereikšmingumo malūno sparnus.
Užpiso būti geram. Užpiso rengtis tuos balius, pisbalius, aukoti savo laiką, rūpintis, kad visiem būtų gerai ir likti kaltam, kad kažkas neišsimiegojo kitą dieną, kad neturi pinigų ar liko įžeistas.
Keturis metus, kalbu apie studijų laikotarpį, buvau paskyręs savęs ir kitų pažinimui. Kitus pažinau, save iššvaisčiau ir nė kiek nepažinau. Supratau, kad užmigęs karžygys, galiu pabusti sugniuždytas ir silpnas. Nėra harmonijos ir balanso, nors minėjau, kad sieksiu to.
Geriausi dalykai, nutikę šį savaitgalį:
1. S. atviras laiškas man
Esmė tame, kad Tu tikrai labai daug savęs žmonėm atiduodi,per daug netgi, o dauguma žmonių nėra to verti. Po kažkokiu Tavo postu kažkas rašė, kad žmonėm reikia duonos ir linksmybių, ar kažką panašaus, nepakartosiu tiksliai. Bet esmė tame, kad tai labai geri žodžiai. Tu visą Save atiduodi kitiem, o pačiam lieka nebedaug arba visiškai nieko. Vat iš to ir tas vienišumas. Aš žinau ką šneku, nes pačiai buvo bėdų su tuo. Vis dar mokaus gyvent ir atsirinkt žmones kurie man duoda tiek pat kiek aš jiem noriu duot. Nu bet čia ne apie mane. Bet keisčiausia, kad Tu tiek daug atiduodamas aplinkai, tuo pačiu Savęs beveik neparodai, net nežinau kaip paaiškint. Aš vis bandžiau kažkaip prieit prie Tavęs. Bet veltui, pasirodo. Jaučias kažkoks nutylėjimas, nepasakymas kažko. Taip pat Tu sukuri kažkoį ale savo alter ego, tokį piktąjį, kandų ir t.t. Bet aš žinau, kad Tu geras, įdomus ir protingas žmogus. Žmogus kuriam nors kažkiek patiko knyga Mažasis Princas, nors kažkiek privertė jį pagalvot, negali būt blogas ir piktas (blem, db atsiminiau, kad reikėtų ją paskaityt).
2. Ilzės Butkutės knyga “Atleisk savo šefą”
Ir žinot kokias išvadas padariau po viso to?
Išblaiviau sielą, tai reikia bent kūnui duoti atsigerti. Einu į miestą, prasieisiu.
P.s. dalinti save, nesulaukiant atsako, nėra jau taip blogai