Ne visus mokslo metus leidau gimnazijoje. Iki tol lankiau net kelias mokyklas, kurios buvo stiprios ne ugdymo, bet gyvenimo prasme – gyvenimo mokyklos.
Kai baigėme keturias klases, pasiskirstėme po korpusus, niekas mūsų nekontroliavo, užgriuvo atsakomybė ir ne tik.
Prasidėjo kova už būvį. Kas iki tol turėjo grupeles, dažniausiai jomis ir vaikščiodavo, kas mokėjo išgyventi vienas – išgyveno.
Ką skriaudė pradinėse klasėse… Tam buvo tik apšilimas. Dabar jiems maksimalių išbandymų metas.
Storas – taip jį visi vadino. Turėjo nerealią galvą. Ypatingai matematikos ir vokiečių kalbos srityse. Buvo vaikščiojantis žodynas.
Tačiau jis buvo ir asmenybė. Su bet kuo nesutikdavo, bet kam nenusileisdavo. Tačiau jo žinios ir talentas blėso dėl socialinių problemų, su kuriomis susidurdavo.
Jis neturėjo, kas jį apgintų, motina – alkoholikė, tėvas kažkur dingęs. Gyveno skurdžiai su močiute, kuri jam būtų atidavusi paskutinius triūsikus (red. past. – apatinius). Storas dar turėjo ir sesę,
kuri panašiai kaip ir jis, vaikščiojo įbauginta. Vien todėl, kad jie turėjo mažiau ir todėl, kad jos brolis storas, kliūdavo ir jai. Kuo gi storas toks nuskriaustas?
Jį mušė, kas tik netingėjo. Kaip pasakytų gatviniai žmonės – “net dūchai duchino”. Išeinant iš mokyklos galėdavai pamatyti jį gulintį vidury stadiono, sutryptą ir apspjaudytą,
apsišlapinusį ir žvelgiantį agonišku žvilgsniu. Per darbų pamokas visi sėdėdavome ratu, taip buvo išsidėstę suolai. Niekas nepriimdavo storo, nes jei jis sėdės šalia tavęs – kliūs ir tau.
Storas sėsdavo į vidurį. Prasidėdavo spjūviai, skriedavo daiktai, kol galiausiai, išėjus mokytojui jį tiesiog sutrypdavo.
Trumpos “Nike” kelnės, džemperis trumpomis rankovėmis, numinti batai – taip jis atrodė gal septynis metus kiekvieną dieną.
Išėjęs į kitą mokyklą, jį pamiršau, tačiau kartais prisimindavau, pagalvodavau kaip sekasi, ar jis nenusižudė (Atrodė, kad tai buvo lengviausia išeitis jo gyvenime ir jis nebūtų nieko nustebinęs).
Kai ateidavau į gimnaziją, matydavau jo sesę, kuri čia irgi mokėsi. Kasmet ji keitėsi, gražėjo, turėjo daugiau draugių.
Kaip viskas baigėsi? Šiek tiek netikėtai… Atsirado tėvas…Tėvas gyvena Jav, Kalifornijoje, Santa Barbarbaroje, kurią matydavome per TV. Tėvas taip pat režisierius, kuria filmus, pinigus varto šakėmis. Išsikvietė abu vaikus pas save. Žiūrėjau jų nuotraukas Facebooke.
Abu vaikai gražūs, švarūs, studijuoja, turi ką nori. Štai ką reiškia “Per kančias į žvaigždes”. Šiomis dienomis daug kas tai sutapatina su “Per pizdą į žvaigždes”.
Niekam nelinkiu tokio gyvenimo, tačiau galime susimąstyti, kad vis gi Dievas yra.
Ps. storas turėjo augintinį – pelę. Na, tą , kur laksto namuose, kai būna netvarkinga. Jis ją augino sviesto dėžutėje ir kai mokykloje vyko gyvūnėlių diena,
vieni atsinešė šunis, kates, trišius, šinšilas, storas atsinešė pelę. Kažkas sako – “Parodyk”. Jis atidengė dėžutę, tas kažkas trenkė iš apačios ir pelė pabėgo.
Merginos klykė, vaikinai medžiojo. Trept. Nebėra pelės.
P.p.s: storo sesuo tapo “Abercrombie & Fitch” modeliu, turi gražų vaikiną ir laimingai gyveno, o mokykloje į ją nežiūrėdavo visiškai niekas. Ji – gyvas pasakos “Pelenė” pavyzdys 😉
Geros dienos.