Kartą buvau pradėjęs gveldenti šią temą, bet kalba išsirutuliojo apie kitką.
Šįkart mėginsiu išsamiau pažvelgti į nuodėmingą smalsumą. Ar kada nors susimąstėte kokie mes būtume laimingesni, jei tiesiog mažiau domėtumėmės dalykais, kurių mums neprivalu žinoti? Turiu omeny fanatikus. Pvz. hakeriai, pradėję nuo eilinių namų vartotojų, mažų sistemų, pereina prie bankų, saugumo tarnybų, kyla kyla… Kodėl? Ar jie turi tikslą? Užkariaut pasaulį? O ką tada hakins? Vieni kitus? Tai azarto ir smalsumo mišinys, kuris teigia milžinišką dozę adrenalino, tačiau jo reikia vis daugiau ir daugiau…
Kitas pavyzdys… Įsivaizduokite, jog esate vaikinas ir matote, kaip kitame name persirenginėja kaimynė. Arba dar blogiau… Kaimynė mylisi. Su vyru. Svetimu. Ne, dar geriau. Su moterim. Kaip elgsies? Uždengsi užuolaidą, persižegnosi ir palinkėsi sėkmės? Eisi valgyt meduolio su liekninančia arbata? Greičiausiai ne, ar gi ne taip? Tikriausiai stebėsi, įsivaizduosi juos, o realiausias variantas – pasiimsi “fotiką” ir “pyškinsi, nes “ne kasdien tokius kadrus pamatysi”.
Iš dvasinės, galbūt net gi egzistencinės pusės, būna žmonių, kurie nori suvokti pasaulio paslaptis, viską žinoti. Pvz. išstudijuoja religijas, istoriją, astrologiją, biologiją, perpranta kūno kalbą, tarsi eidami kažkokio tikslo link, visko išsižada ir gyvena tokiame ieškojime, tarsi kelyje, kuriame traukinys vis greitėja, o kelio galo nesimato ir darosi vis tamsiau. Galiausiai traukinys sustoja. Žmogus išlipa iš traukinio ir mato, kad niekur nenuvažiavo. Atsirado toje pačioje vietoje, tik jo ir kitų veidai žymiai senesni. Sveikatos nebėra, nieko neatsimena, vidinio pasitenkinimo taip pat nejaučia, nes prieš pradėdamas kelionę nei jis žinojo, ką nori pasiekti, nei jis jaučiasi kažką pasiekęs.
Pabaigai, paaiškinsiu savo mintį: žmonės mėgsta staigmenas ir netikėtumus, mažas smulkmenas. Net ir gėlių nemėgstanti mergina norėtų gauti puokštę rožių, tulpių, ramunėlių ar bent jau ramunėlių arbatos. Bent kartą gyvenime reiktų pamėginti tranzuoti. Na, o jeigu visas gyvenimas būtų vien staigmena, vien siurprizai? Eiti į pasimatymą iš smalsumo – pažiūrėti kaip baigsis? Įstoti į kunigų seminariją, pažiūrėti, kaip kiti reaguos? Prisigerti ant geležinkelio bėgių, užmigti ir spėti – pabusi ar ne? Okay, baigiu vedžioti už nosies, sakau šios dienos paslaptį – visur reikia bent žiupsnelio planavimo ir disciplinos. Vidinės disciplinos, kad visuomet turėmei savo nustatytas ribas, kurios tau padės neprasti valios. Kaip tai padaryti? Tarkime, pradėjai rūkyti ir jautiesi, jog esi priklausomas. Susigalvok taisykles: pvz. nerūkau, kai neturiu ir niekada neprašysiu gatvėje. Išeini į klubą ir prageri visus pinigus ir dar nusiimi nuo kortelės? Pasižadėk, jog grįžęs turėsi bent pusę grynų, kuriuos pasiėmei su savimi, o kortelės neliesi. Išėjai bėgioti krosą, bet tingi? Pasižadėk sau, kad numatytą atkarpą privalai baigti nesustojęs? Taip, tu priaugai 10kg per šią žiemą ir atrodai kaip kiaulė, todėl turi įveikti 10 km nesustodama. Kas po to? Grįžus nufotkinsi savo prakaituotą veidą, plaukus, įsimesi nuotrauką į Facebooką ir parašysi, kad įveikei 10 km ir bloge įrašą apie tai, kokia stipri tavo valia, o kiti silpni? Čia būtų originali idėja, nes atrodytum apgailėtinai, bet galbūt kažką sužavėtum, bet daug smagiau išsikelti realius tikslus: kaip pirmam kartui užteks padaryti mažą apšilimą, nubėgti 3 km nesustojant ir pasivaikščioti. Nesvarbu, kad tai mažas atstumas, tu ugdai valią ir nepasiduodi pražūtingam smalsumui, kuris yra neribotas. Tavo tikslai ir siekiai negali būti numatyti nuo vaikystės, juos reikia atnaujinti dinamiškai, neišsižadant prieš tai buvusių. Įsivaizduok, kad į savo kompiuterį instaliuoji programėlę ir horizontali linija rodo procentus kiek jau įrašytą:
[1%…………………………………………………..]
[……..10%………………………………………….]
Jei įvyksta klaida, pvz. nepakanka atminties ar nesuderinama operacinė sistema su programine įranga, tuomet išmetamas pranešimas, su atitinkamais variantais: ignoruoti , mėginti dar kartą, atšaukti, sustoti…
Taip pat ir tau… tarkime, įstojai į mokamas studijas, nežinai ką daryti, pasiekei 10% savo studento karjeros. Sustoji: “išsimeti lentelę”: pradėti dirbti? imti paskolą? mesti? skolintis iš tėvų? eiti vogti? “šveisti kardus užsienyje?” (čia tipo pajuokavimas).
Kas būna, kai pasieki 100%? Manot pradėjęs rašyti apie smalsumą, pamiršau apie ką rašau? Manot, įsirašius programą – pasiekus tikslą – viskas? Nieko panašaus. Juk yra “update” – atnaujinimai. Procentai skaičiuojasi iš naujo.
Ok. Exit.
Grįžtu į žmonių kalbą. Gyventi vien šia diena – nėra gerai, nes mes būsime be ateities. Bet yra kaip yra, privalome gyventi čia ir dabar, nes rytojaus ne visi sulauksime, tačiau visuomet reikia numatyti ateitį, tam nereikia būti burtininku, turėti “stebuklingos lazdelės su raudona galvele”, užtenka mokėti į save pažvelgti kitų akimis ir gyventi savo mažyčiuosi intervaluose, siekiant tikslo….
Okay. Iki šios vietos buvo Minfcukas. Kodėl? todėl, kad kaip aš minėjau, negali būti jokių tikslų. Pagalvokite realiai, jei rinkdami mažus tikslus neturėsime pagrindinio tikslo – ar verta? Jei turėsime vieną didelį tikslą, kurio sieksime visą gyvenimą – pvz. surinkti “7 drakono rutulius” (čia jau trollinu), arba “tapt Žiedų valdovu”, ar tai bus įmanoma be mažų tikslų? Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų užrašyti matematiškai, bet akivaizdu, kad žmonės yra vedami mažų tikslų kažkokio dalyko link. Vieni tiesiog nuleidę galvas eina, pavadinkime tai bedugne, kiti – jaučiasi neva daug žinantys apie tai, bet to bijo ir vengia.
Dabar įdomiausia dalis: šio įrašo pavadinimas – paveikslo pavadinimas. Šis įrašas – vaizdas paveiksle ir nuomonė apie jį. Kas tas paveikslas? Jis mano vaizduotėje, nupieščiau, bet nemoku piešti, užrašiau, kaip jį matau. Paveikslą sudaro trys maži paveikslai. Jie visi vienodi, tik skiriasi apšvietimas, o tamsiausiame matosi tie klaidžiojantys žmonės ir avys. Pirmų dviejų paveikslų vaizdą galima įsivaizduoti taip: sėdi ant kalno , prieš tave ežeras, už ežero miškas. Dabar atsiguli nugara į ežerą ir užverti galvą į viršų. Užsimerki. Atsimerki po kelių valandų pamatai tą patį vaizdą prieblandoje. Užsimerki ir atsimerkęs pamatai, kad nebėra ežero. Visur tamsu, tik toje vietoje kur buvo miškas, ten bedugne, ežeras ir kalnas susilieję, ten tipo smėlis, bet tamsoje ir ten kaip jonvabaliai pakraščiuose, vengdami bedugnės išsirikiavę žmonės, kurie domisi ta bedugne, bet nixuja apie ją nežino, o į bedugnę veda kelias per kalną ir ežerą (tamsoje jų nesimato), kuriuo eina avys, vedini smalsumo. Pražūtingo smalsumo.