Kovo 11-ta. Penktadienis.
Mane pažadina skambutis. Paimu vieną telefoną, paimu kitą. Skambiną į vakar rastą.
Atsiliepiu , jausdamas sąžinės graužatį, prisipažįstu, jog radau telefoną ir klausiu kur atvežti.
Mergina pradeda dėkoti. Žodį ačiū išgirdau panašiai tiek kartų, kiek žodį “Myliu” Marijono Mikutavičiaus dainoje “Myliu”. Mergina dar pataisė mane, jog aš radau, o ne pamečiau ir ji turi atvažiuoti atsiimti. Sutikau. Gulėjau toliau. Nežinojau ar džiaugtis, kad po vakar viskas lyg ir baigėsi gerai (tikiuosi baigėsi), ar liūdėti dėl to, kad parūkiau, dėl to, kad skaudėjo širdį ir šiaip jaučiausi blogai, dėl sąžinę nugulusių dalykų.
Galiausiai trūko kantrybė, pasukau žmogui, pasakiau, kad pats atvešiu telefoną, pasiteiravau adresą. Man nebuvo pakeliui, teko trenkis per visą miestą, bet tai buvo puiki galimybė pasitikrinti ar sugebėsiu vairuoti, ar nebus negera. Viskas lyg ir gerai. Atvažiavau į sutartą vietą, sutartame rajone, prie sutartos “Iki” parduotuvės. Prie durų stovėjo makiažo nepagailėjusi, maždaug 25m mergina su šampano buteliu rankose. “Nereikėjo”, pagalvojau.
Priėjau ir maniau, padarysiu šventę:
– “Labas, nereikėjo to šampano”…
Ji: – “Kaip tai nereikėjo??!”
– “Tu čia vakar pametei telefoną?”, išsitraukiau telefoną.
Paaiškėjo, kad sumaišiau, ne ji pametė telefoną, bet tai nepadėjo jai išsisukti nedavus man numerio.
Atėjo jos draugė su loterijos bilietu rankose, kurį nutrinus nesuprato kiek laimėjo.
– “Vieną litą”, paaiškinau. Pasirodžiau jai mielas.
Teko palaukti dar dvidešimt minučių, kol atėjo dvi merginos ir vaikinas. Jos mane atpažino:
– “Oo, savas”.
– “Kaip tai savas”, paklausiau.
Jos pasakė, kad mane vakar matė. Nors aš jų nemačiau. Grąžinau telefoną, padėjau, kad atėjo ir sėdau į automobilį. Skambinau merginoms, kurios paliko numerį prie parduotuvės. Niekas neatsiliepė…
Važiavau namo, užtrūkau apie 25min ir prie namų gavo sms žinutę iš merginų su šampanu.
Žinutėje buvo namo adresas, buto numeris, laiptinės kodas ir papildomas tekstas, kuriame nurodoma, kad esu laukiamas. Net labai. Apsisukau ir atvykau…
Erdviame bute mane pasitiko dvi prisirpusios merginos… Maždaug 25-erių, su patirtimi, paprasčiau tariant…
Pasiūlė brendžio, šampano. Papasakojo, jog turi vyrus. Jog butas, kuriame dabar gyvena, remontuojamas iš pinigų, išloštų kazino. Taip pat pridūrė, kad vyras daugiau pralošia nei išlošia. Dar pasakė keletą smulkmenėlių, pvz., kad vakar buvo savo buvusio prabangiame bute ir neblogai pajudėjo, todėl šiandien ta proga geria. Mmm. Pamaniau, kad per daug užuominų. Kai pradarė duris, galbūt ir buvo atėjus į galvą kokia nuodėmės verta mintis, bet dabar supratau, kad šiandien kovo 11-oji, ne darbo diena visiems, tame tarpe ir man… Sumasčiau “pamėginti”, jei nieko nesigaus, tai lėksiu. Prisėdau arčiau vienos merginos. Ji sėdėjo prie kompiuterio ir nesipriešino. Vėliau jos draugė leptelėjo:
– “Tu per daug neįsijausk, jos vyras už sienos miega”.
Pamaniau, kad tai būtų per daug žiauru… Kai už sienos išgirdau judesius, vėliau žingsnius… Vėliau vandens čiurlenimą vonioje, supratau, kad tai ne sapnas ir man nesivaidena… Kaip lapinas išsukau uodegą, leptelėjęs keletą sakinių, neskubėdamas išsinešdinau… Važiavau namo… Grįžęs sulaukiau kito pasiūlymo susitikti… Susitikome kavinėje. Rudaakė, aukšta. Nors buvo nuoširdi, iškart supratau, kad geriau nepasitikėti. Pabendravome pusvalandį ir teko ją nuvežti į pas draugę. Į gimtadienį. Susitarėme, kad po to ją paimsiu ir kur nors važiuosime… Kur nors…
Reikėjo prastumti laiką… Grįžau namo. Prisėdau prie kompiuterio… Radau darbo. Važiuoju.
“Nepaėjo”. Pasėdėjome mašinoje šalia Grigiškių esančio pastato, primenančio pilį aištelėje… Supratęs, jog tai tik laiko gaišimas, judėjau namo. Važiuodamas rašiau rudaakei ar dar nebaigė švest…
“Už pusvalandžio”, gavau žinutę. Grįžau namo ir vėl sėdėjau prie kompo, šįkart prisėdau prie nebaigtų darbų. Į valandą kartą parašydavau ir gaudavau tą patį atsakymą “Už pusvalandžio”. Nusprendžiau, kad ir šįkart “nepaėjo”, kad padariau viską , ką galėjau ir nuėjau miegoti…