Įsivaizduokite, jog auginate šuniuką, kurį kas rytą , galbūt net ir kas vakarą ar net keletą kartų į dieną
išvedate pasivaikščioti.
Taip pat gali būti toks variantas, kad jūs gyvenate kaime, jūsų šuo uždarytas narve ir niekada jo
neišleidžiate.
Įsivaizduokite, jog tą šuniuką, kurį auginate namuose paleistumėte be antkaklio. Labiausiai tikėtina, jog
jis palakstys sau įprastu maršrutu ir anksčiau ar vėliau grįš. Jei ne prie jūsų durų, tai bent prie laiptinės
ar tupės kažkur netoliese. Jei paleisite “žvėrį”, kuris didžiąją dalį praleido narve, tai tikimybė, jog jis grįš
labai sumažėja. Jis lėks! Lėks laukais, apsėklins krūvą padarų, galbūt perkąs kokį šunį, katę ar žmogų.
Panašiai yra ir su žmonėmis. Mano manymu, kiekvienas žmogus viduje augina žvėrį. Taip susiklostė
aplinkybės, jog žmogus įprato žvėrį laikyti narve arba paleidžia su antsnukiu.
Narvo pavyzdys: nuo mažens auklėjamas ir spaudžiamas tėvų niekur neišeina, gerai mokosi, nerūko,
Antsnūkio pavyzdys: nuo mažens klauso tėvus, tačiau karts nuo karto ištrūksta. Tarkime nueina į klubą,
galbūt į vakarėlį, kartais surūko vieną kitą cigaretę, bet ypatingos žalos nepasidaro
negeria.
Kas nutinka, kai nuimamas antsnūkis arba, kai žvėris paleidžiamas iš narvo? (mokinys išvyksta studijuoti, atitrūksta nuo tėvų)…
Nesakau, kad visada, bet laaabai dažnai toks žvėris pajunta laisvę ir nutrunka nuo grandinės.
Kiek teko matyti merginų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo būsimos senmergės, moksliukės su geriausiais
vidurkiais, o išvykusiosn studijuoti “šveičia kardus” betkam ir betkur.
Aš savo žvėrį laikiau narve iki kokių penkiolikos metų. Vėliau jis gavo tiek laisvės, jog lakstė kur norėjo,
darė ką norėjo. Ir žinot ką? Tai nėra blogai. Žvėris daug kartų nudegė, gavo per straublį, patyrė
nuotykių, susirado visokių pažinčių. Bėda ta – jog žvėriui niekas nebeidomu. Sunku jį kažkur ištempti,
sunku kažkuo nustebinti, viskas atrodo monotonija, net nuotykių ieškojimas nebedomina…
Vakar žvėris buvo pažadintas.
Susitikau su viena mergina, kuri skaitė visus mano blogus.
Prisipažinsiu, iš pradžių nesitikėjau, jog išvis, kas tarp mūsų bus.
Atrodė tokia rimta ir solidi, o aš toks nerimtas.
Na, bet ji buvo iš tų retų, kad jei ji būtų kaulas, tai mano žvėris jį užsikastų ir atsikastų tik esant
ypatingoms progoms.
Neišlepinkite savo žvėries , bet ir nelaikykite jo narve, pratinkite žvėrį vaikščioti be antsnukio, bet
išauklėkite atsirinkti kas ir kaip 😉