Vakar leisdamas laiką klube su didele kompanija pastebėjau vieną merginą.
Pamačius ją per kūną nuėjo šiurpuliukai:
ji atrodė pribloškiančiai! Labai aukšta, liekna, geros figūros, išraiškingų veido bruožų.
Pirmas įspūdis buvo neapsakomas. Jei būčiau pamatęs ją prieš keletą metų,
būčiau pagalvojęs – jog ji ne man – aš per prastas.
Dabar kitaip. Po truputį sužinau vis daugiau gyvenimo paslapčių – pavyzdžiui tai,
jog svarbiausia norėti ir dėti pastangas.
Noro buvo, taip norėjau ir progos pareikšti pastangas.
Noras padarė savo – gavau pasiūlymą vykti į vakarėlį, kur bus ir ji.
Ji buvo vienintelė mergina neturinti vaikino, aš buvau vaikinas be merginos,
viskas lyg ir gerai.
Mergina nebuvo šalta, tačiau ypatingo susižavėjimo ar noro bendrauti nerodė –
priešingai vidury nakties išvyko.
Vakare mąsčiau apie ją. Ne tik vakare.
Kai esi ieškotojas, merginų sutinki įvairaus plauko (ir “judesio), todėl
retai susimąstai apie vieną iš jų. Na, nebent iškeli klausimą – “ar verta prasidėti?”.
Ji buvo iš tų nedaugelio, kurios privertė susimąstyti.
Neturiu idealo, galbūt nedrįstu jo susikurti, nes gali tekti nusivilti.
Ji pasirodė verta idealo. Na, galbūt charakteris… Bet jis nėra blogas.
Jis dar mažai matęs. Kaip tokios išvaizdos mergina, ji per mažai savimi pasitiki,
dvejoja. Mintis, jog mano pasiūlymai susitikti ją nelabai domina, kaip ir aš pats,
mane dar labiau užveda. Kaip ir visus. Visi nori būti nugalėtojais.
Aš ne prastesnis, buvo kilus mintis ją “gauti” betkokia kainą, vien dėl to,
kad nepasijusčiau pralaimėtoju.
Šią mintį atidėjau į šalį.
Prisiminiau praeitus mokslo metus, kai užuot skiręs didžiąją laiko dalį mokslams,
laiką aukojau pasimatymams, neparemtiems jokia logika, jokiais jausmais.
Švaisčiau laiką ir pinigus vėjais, tą pats suprasdamas. Tai yra ne kiek skaudu,
ne kiek man gaila išleistų pinigų, ar neišlaikytų egzaminų, o silpnumo jausmas.
Akivaizdus valios trūkumas. Protas tempia už atlapų link teisingo kelio,
bet kažkokios blogio jėgos ištempia mane atgal.
Taip nutiko ir šį vakarą. Būdamas mažame mieste, nebe sostinėje, kuri, pripažinkime,
kad ir kiek kritikos susilaukia dėl joje gyvenančių mažumų, vistiek yra sostinė.
Joje galimybės neribotos, o jei ir apribotos, pats gali jas susikurti.
Provincijoje viskas paprasčiau. Vieni kitus žino, visi atsargesni, sunkiau patiki,
sunku prikalbinti ir susitikti. Mano laimei (nelaimei), įgūdžiai padarė savo.
Radau merginą ir su ja susitikau.
Iš išvaizdos ji paprasta kaimo mergina. Ne ta, kuri už bokalą alaus “nušveistų kardus visai įgulai”, bet ta
kurią tėvai sekmadieniais kartu veža į bažnyčią, kuri žino, jog ne viskas šiame pasaulyje lengvai gaunama. Ji ta – kuri viską suvokia realiai. Taip realiai, kad tas suvokimas pasitikėjimo jai taip pat neprideda. Greičiau – dvejones.
Mes turėjome draugišką ir atvirą pokalbį.
Pradėję nuo susipažinimo temų, linksmų istorijų bei ratu apsukę “pošlybių mugę” grįžome prie “čia ir dabar”:
– “Kai pamatei mane, pagalvojai kad būsiu pasikėlęs?”
– “Tikrai taip…”, atsakė ji
– “Ko dabar labiausia norėtum?”
– “Kad mane apkabintum”
Apkabinau ją, prispaudžiau prie savęs ir išgirdau
– “Kaip gera būti šitaip apkabintai”
Pasijutau keistai, nes ir man buvo gera. Mėginau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau apkabinęs merginą, su kuria nenorėjau permiegoti ir dingti kaip į vandenį.
Neprisiminiau.
Pasilenkiau jos pabučiuoti… Ji pakėlė galvą ir tarė
– “Žiūrėk, kažkas atvažiuoja”