Užsukau pažiūrėti kaip gyvena blogas.lt. Pasirodo, colombo išvykęs, tad pasikaitinsiu jo auditorijos spinduliuose ir papasakosiu keletą “creepy” nuotykių.
Šįkart apie Valentino dieną… Apie meilę… Ar kada nors susimąstėte, kodėl širdis piešiama tokios formos, kokią matome atvirutėse, filmuose? Kodėl ne mėsos gabalas? Pvz. kai Lietuvoje imta švęsti Halloween’ą kaimiečiai ir mužykai piktinosi, jog tai “suamerikonėjimas” (nors šventė kilusi iš Airijos), galbūt taip pat ir su širdutėmis? Hmm… Gal negražu piešti gyvą , išpjautą širdį, o reikia pateikti puikų estetinį vaizdą? Taip. Dažniausiai estetinis vaizdas pateikiamas ne tik širdutėmis, kuriomis mokyklinukai apsiklijuoja veidus, kiti lipdo, piešia, dovanoja… Dažnai ir pati draugystė būna kažkuo susijusi su estetika… Partneris pasirenkamas ne pagal jausmus, o pagal tai, kaip jis atrodo, kaip jį vertina kiti, kokios kalbos apie jį sklando… Dvelkia tokiu netikrumu ir parsidavimu… Palieku jums susimąstyti, koks Valentino dienos simbolis tinkamesnis: raudona, dekoratyvinė širdutė, perverta strėle ar žmogaus rankose pulsuojanti krūvina, bet dvelkianti jausmais, išbandymais, tikrumu širdis…
Užteks rimtų kalbų, dabar papasakosiu keletą įdomių istorijų apie meilę…
Sausio 14 – ąją vaikinas pasiūlė merginai draugauti. Tuo metu jie stovėjo ant užšalusio ledo po tiltu. Tokią vietą galėjo pasirinkti tik jis. Įteikė merginai gėlę, pasiūlė draugauti, pabučiavo į šaltus žandukus, manė, jog ją mylį. Mėnesio bėgyje sužinojo, jog mergina mėgsta bendrauti ir su kitais vaikinais. Na, tai sužinojo ne pačiu švariausiu keliu – nulaužė jos socialinio tinklapio paskyrą. (Facebooką arba one.lt). Na, vaikinas nebuvo kvailas, užvaldytas emocijų… Jis, kaip ir dera tikram džentelmenui, išlaukė tos šaunios šventės – Velentino dienos. Mėnesio draugystės proga, per švento Valentino dieną, jis ją nusivedė po tuo pačiu tiltu (ledas jau buvo pradėjęs tirpti) , rankoje laikė gražią rožę, apkabino merginą, pakštelėjo į sušalusį žanduką ir ją paliko.
Istorija nr. 2. Buvo šauni pora. Tačiau mergina nusprendė, jog tai, ką kalbėjo su savo vaikinu, gali žinoti ir jos draugės. Vaikinas ją labai mylėjau, tačiau labai gerbė privatumą. Per Valentino dieną mergina laukė jo savo namuose su vyno buteliu ir keptu pyragu. Vaikinas atvyko šviežiai kvepiantis moteriškais kvepalais, sukandžiotu kaklu (koks kvailas – pasikvėpino moteriškais kvepalais ir dar susidraskė kaklą). Jiedu atsigulė į lovą, mergina jam atpjovė pyrago gabalėlį ir taurę vyno. Jie turėjo valgyti, gerti vyną, žiūrėti Titaniką ir paskui pasimylėti. Jis išgėrė vyną, numetė pyrago gabalėlį šuniui, nusisuko į sieną ir užmigo. Ji apsiverkė, paskambino draugėms ir pasiguodė.
Mano moralas: jei myli, tai mylėk visada, o ne per kažkokią Valentino dieną 😉 Siūlyčiau per ją kaip tik – arba pabūti ramiems, arba priešingai – daryti nesąmones. Nebūkite klounai, nedemonstruokite viešai nuotraukų, kaip jūs švenčiate Valentino dieną, kurią kažkas sugalvojo… Būkite originalūs 😉