Kai buvau vaikas, man pasisekė, nes nereikėjo mokytis iš svetimų klaidų.
Pats buvau toks durnas vaikas, kad dar dabar pasakojant prisiminimus, žmonės net nesuabejoja, negalvoja, kad meluoju.
Dariau daug klaidų ir iš jų nesimokiau. Todėl gyvenimas buvo įdomus.
Kadangi gyvenau kaime, nelankiau darželio, tai didžiąją vaikystės dalį tiesiog bybinėjau be jokio tikslo iš kiemo į kiemą arba leisdavau
laiką savo kieme. Kiemas buvo ypatingas tuo, kad virš tvarto durų buvo pakabinta labai gera krepšinio lenta su labai geru lanku.
Daug metų zyziau, verkiau, svajojau, piešiau, rašiau laiškus Kalėdų babai ir kitiems, kad noriu savo kieme krepšinio.
Ir mano svajonė išsipildė. Dėdė pats, savom rankom, specialiai dėl manęs tą lentą iš kažkur pavogė su visu lanku. Dar privirino, kad neužsimuštume, jei sugalvotume dėlioti iš viršaus, atsispyrę nuo kaladės. O mes sugalvodavome dar ne to. Aišku, liūdna, kad kažkas neteko lentos ir nebegalėjo žaisti. Gal kažkas dėl to netapo krepšininku, bet kartais svajonės turi kainą, kurią sumoki nebūtinai tu. Atminkite tai, kai svajosite.
Tai va taip ir mėtydavau į krepšį. Su savo penkto dydžio kamuoliu. Taip atsistoju prie pavėsinės, pist paleidžiu, pist yra. Iš vienos rankos. Ta prasme galėdavau iš tritaškio mėtyti kablius. Iš dešimt būčiau pataikęs kokius 5 tokius. Su koja galėjau įspirti. Nepaisant to, kad buvo labai gera lenta ir lankas su tinkliuku, kiemo danga buvo ne pati geriausia. Gerai, danga buvo labai chujova. Tiksliau jos nebuvo. Tiesiog žvyras ir duobės. Ir, jei mėtydavau po lietaus, kamuolys įkrisdavo į balą ir vanduo aptaškydavo mane. Bet tai irgi nebuvo blogiausia.
Matot, mano baba augino 3 ar 4 karves. Juk minėjau, kad krepšinio lenta kabėjo ant tvarto sienos, tikriausiai buvo galima numanyti, kad yra ūkis. O, kai yra daug karvių, normalu, kad jos ir tuštinasi. Tai, žodžiu, kieme stovėjo dar ir didelė mėšlo krūva. Šiaip, jei nori varyt žvejoti – tai gerai, pasikasi mėšlo krūvoj, tai ohoho, kiek sliekų ir dar kokios kokybės pasikasi! Kartais atvarydavo ir svetimi žmonės pas mus sliekų pasikasti. Na, bet, jei kalbant apie krepšinį, tai visa laimė, jei kamuolys nukrisdavo ant kietos mėšlo krūvos dalies. Paimi kamuolį ir viskas. Lengvas toks, malonus mėšlo kvapelis. Kaip duonos. Ar giros. Kažkas į tą pusę. Bet, jei pataikydavo į srutų balą, tada kamuolys jau smirdėdavo mėšlu, krauju ir panašiai. Tada reikdavo iš visų jėgų išmesti kamuolį į orą, kad suktųsi ir nuo jo kristų srutos. Taip nuvalydavau kamuolį ir žaisdavau toliau. Jei iki tol mėtydavau ne vienas arba žaisdavom krepšinį, dažniausiai kamuolio įkritimas į srutas reikšdavo žaidimo pabaigą, nebent būdavo labai įtemptos varžybos.
Tai mėtydamas į krepšį arba bybinėdamas po kaimą turėdavau daug laiko galvoti ir prisigalvoti. Kad galvotum, tai reikėjo kažkokio pavyzdžio, autoriteto šeimoje arba bent jau skaityti knygas, kad pažinčiau pasaulį. Deja, mano pasaulio pažinimas apsiribodavo tuo, ką pamatydavau kaime. O taip jau sutapdavo, kaip tyčia, kad įprastos dienos darbo metu sau nieko neveikti leisdavo tik „freelanceriai”. Tie žmonės, kur kažkam padeda ūkio darbuose, o likusią gyvenimo dalį leidžia aludėje arba atsitiktinėje kaimo vietoje guli šlapiu klynu. Tai visai motyvuoja turėti veiklos ir kažką veikti gyvenime, kad nebūtų kaip jiems. Todėl daug galvodavau.
Ir kartą sugalvojau, kad turiu kietą dėdę. Reiškias, pagal mano suvokimą, jis mane apgins. Todėl, kadangi aš saugus, reiškias, galiu tyčiotis iš kitų, juos erzinti, o jie man nieko nepadarys, nes bijos mano dėdės. Fiziškai kažką skriausti – tai ne mano bruožas. Aš buvau tipinis, psichologiškai traumuotas, kompleksuotas vaikas, kuris mėgdavo kitus tiesiog erzinti ir užpisti psichologiškai. Tokia buvo mano žaidimo forma. O mintis, kad galiu iš kažko tyčiotis, turėdamas užnugarį ir nesulaukdamas atsako, kažkodėl tuo metu man neatrodė velniška (evil) ir negarbinga. Vaiko smegenėlės buvo kaip vištos kepenų paštetas, pamąstymai paremti minimaliais skaičiavimais.
Ir aš pradėjau savo patyčių kampaniją. Visi žinojo, koks mano dėdė nestabilus. Kartą per šienapjūtę, kai jau atrodė, kad tuoj lis, dėdė įlėkė į kiemą ant prakasų ir pradėjo daug keiktis. Davai, davai, kraukit šieną, lietus ateina, sulis. O toks vietinis alkoh.. t.y. freelanceris, gulėjo ant šieno „kitkos”, susimetęs koją ant kojos, kad nesimatytų šlapio klyno, godžiai traukė dūmą ir išrėžė mano dėdei:
– O man dapizdi tas tavo šienas. Pochui man.
Dėdė priėjo prie jo, sugriebė už marškinių, vieną ranka pakėlė nuo žemės, o kita davė prevencinį smūgį. Lūžo nosis. Ne tik, kad lūžo, bet lūžo labai tragiškai. Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, tai buvo tragedija. Visos giminės nelaimė. Klausimas, kaip žmogus prakvėpuos, ar nemirs. Pagal tų laikų standartus ir aplinkybes, kur tai nutiko, jo nosis buvo įvertinta tragikomiškai. Žmonės žvengė susiimdami už pilvo. Galbūt ir sušlapindami klyną. Tiesiog zigzagas. Baisiausia, kad jo nevežė į ligoninę, visi jam grūmojo pirštu, kad štai, karma smogė iškart, žinosi elgtis nepagarbiai ir sakyti tiesą. Niekada negalima žmonėms sakyti, ką galvoji iš tiesų, nes paskui bus nosis kaip JO. Jis turėjo pavardę, todėl visi sakydavo, kad kreiva nosis kaip ir tada sakydavo jo pavardę. Man rodos, turėjo jis ir vardą, nors nesu tikras. Žmona jo irgi buvo ne iš kelmo spirta. Man ne kartą įrodė, kaip įmanoma atidaryti alaus butelio kamštelį tiek dantimis, tiek akiduobe. Šiai dienai ji tiktoke turėtų kelis milijonus sekėjų, o tuomet žmogus visiškai nesureikšmindavo savo super talento.
Na, grįžtam, nes jau per daug išsiplėčiau. Iš praeitos pastraipos sužinojote, kad dėdės bijojo, nes jis mėgdavo užsiimti prevencija. Šiaip geras žmogus buvo, bet, jei reikėjo, galėjo pastovėti už save. Tai, jei už save galėjo, tai už sūnėną irgi turėjo galėti pastovėti. Na, tai aš vaikus ir supažindinau su situacija, kad juos tiesiog pravardžiuosiu, o jie nieko negali padaryti, nes mano dėdė juos užmuš. Aišku, su dėde nebuvau aptaręs savo plano, bet kam čia trukdysi suaugusį žmogų, kuris ir taip turi reikalų. Vis tiek jam nieko nereikia daryti. Tai mano kampanija sėkmingai veikė. Vaikai manęs nekentė, bet aš galėjau ramiai juos pravardžiuoti. Tai truko net kelias dienas.
Viena dieną buvo gražus oras. Mėšlo krūva kieta. Srutų balos išdžiuvę. Žvyras sausas. Kieme garde uždarytas guli mano mėgstamiausias šuo Bičas, kuriam jau gal 17 metų. Mano mėgstamiausias šuo ir man taip skauda širdį, kai kiti vaikai iš jo juokiasi ir bado į jį pirštais. Mano šuo buvo veislinis. Jo veislė Dvarniaška. Toks kaip vilkinis, juodas, gražus toks. Ir vaikai iš jo juodavosi, nes mano kitas dėdė Bičą šerdavo karvių odų atraižomis ir bičui kažkaip užsikišo žarnos, jis neprakakodavo ir susirgo hemarojumi. Arba, jei kalbant paprasčiau, jam iš užpakalio buvo išlindę žarnos. Atrodė žiauriai. Po kokių dvidešimties metų taip buvo nutikę ir man, bet man tai išoperavo, o Bičui niekas operacijos nedarė… Vargšas Bičas ir dar vaikai iš jo juokdavosi. Bet čia rimtai galioja tas, kas šeimininkas panašus į savo augintinį.
Tą dieną žaidėme krepšinį. Buvo daug vaikų. Tas dėdė, kuris Bičą šerdavo karvių odų likučiais, buvo mano babos sesers vyras ir gyveno mieste, bet kadangi buvo bedarbis ir labai mėgo kaimą, tai kiekvieną dieną atmindavo dviračiu į kaimą dirbti ūkio darbų. Ypač po senelio mirties. Atvažiuodavo dar ir kai buvo gyvas senelis. Kartą klausiau babos, ar ji su juo…
– Tfu, blet, nebekalbėk. Tfu. Net subritkino. Aišku, kad ne.
Žodžiu, baba su juo nesi. Jis tik šiaip atvarydavo ir, kaip čia pasakyti, kad neskambėtų nepolitkorektiškai… Jis savo noru be atlygio dirbdavo įvairius ūkio darbus savo malonumui. Nors, man rodos, vėliau gaudavo ir atlygį, pavalgyti, dar ir savo kampelį turėjo rūsyje. Žodžiu, žmogus susikūrė savo svajonių darbo vietą. Grynai per atkaklumą. Užuodęs, kad yra perspektyva, ja pasinaudojo. Arčiau gamtos, toliau nuo žmonos, nuo šeimos. Tiesiog tobula. Jo vardas buvo dėdė Budulajus, nes buvo panašus į čigonų tautybės žmogų arba nekorektiškai sakant – panašus į romą. Ai bl, tigi jo vardas buvo Romualdas, o trumpinys Romas… O romas, tai čigonas… Tik dabar daėjo. Tuo metu buvau tiek aš, tiek kiti per durni, kad suprastume ir galėtume kitiems paaiškinti.
Dabar jau jis miręs ir tikrai dar ne kartą papasakosiu istorijų apie jį. Kaimo vaikai jį mėgo. Jis buvo legenda. Ne kartą apie jį rašė laikraščiai. Tai laikais, kad patektum į laikraštį, reikėjo ką nors nužudyti arba išgelbėti, bet apie jį parašė. Jis rado du milžiniškus burokus ir nuvežė į miestą, į dienraščio Sekundė redakciją ir apie parašė straipsnį, kad Romas rado rekordinio dydžio burokus. Ir dar įdėta jo besišypsančio šypsena be dantų su cigarete burnoje. Budulajų visi žinojo… Vaikai net jam dainuodavo dainą, kai jis pravažiuodavo dviračiu: Budulaja Luna… Budulaja… Ir panašiai.
Žodžiu, mes žaidėm krepšinį, o Budulajus kapojo malkas ir mums grasino, kad kirviu sukapos sviedinį, jei dar kartą į jį pataikysim. O vaikai, kažkodėl specialiai į jį ir taikė. Ar gi gražu taip su senu žmogum? Vaizdas: jau vakarėja, bet vis dar karšta, kieme daugybė vaikų žaidžia krepšinį, garde deginasi didelė sabaka išvirtusiu hemarojumi, Budulajus kapoja malkas, nuotaikos pozityvios. Į kiemą įlekia vienas žmogus. Vietinis verslininkas. Su kostiumu, BMW automobiliu, visu garsu groja Ruki Verch aj aj aj. Įlekia, nusiima akinius ir klausia Budulajaus, kur mano baba. Budulajus atsako, kad pas karves ir greit grįš. Tada sulaukia pastabų, kodėl jis kartu nevažiavo pas karves ir nepadeda moteriai. Tada Budulajus atsakė, kad turi kapoti malkas. Tada tas žmogus Budulajui duoda repliką, kad jis nichuja čia nieko nesukapojo, kad vaikai už jau būtų seniai sukapoję. Budulajus sako, kad pažiūrėk, kokios didelės kaladės ir duoda prišikti kepurę, kad jis neperkirstų nė vienos. Vyras sako: sporinam, kad perkirsiu iš vieno karto? Vaikai sustojo žaisti ir pradėjo stebėti, kas čia vyksta. Galimybes perkirsti kaladę vertino skeptiškai.
– Duodu prišikt kepurę, kad neperkirsi, tarė Budulajus.
– Davai, duok.
Vyras paėmė kepurę, nusiėmė švarką, pasidėjo ant BMW stogo, pasiėmė kirvį, prasiskėtė, pasikasė kiaušinius, o tiksliau rankomis per kelnes juos nutraukė nuo kirkšnies ar šlaunies. Na, nes buvo karšta ir tikriausiai buvo prilipęs. Atsisegė maršinių rankoves, atsiraitė. Užsimojo ir … Pizda. Išsilakstė kaladė į visas skirtingas puses.
Vyras nieko nelaukė, paėmė kepurę, nubėgo ir nubėgo tvarto. Atrodė, kad jis labai norėjo ir čia jam taip sutapo.
Grįžo be kepurės.
Budulajus paklausė, kur kepurė.
– Palikau už tvarto.
Tada jis nuėjo, kieme buvo tyla. Visi sustingo. Ir tada išgirdo:
– Aiiiiiiii. Svolačius… Kaip taip galima…
Buvo, kas juokėsi, bet man buvo gaila dėdės Budulajaus. Na, bet jam bus pamoka, kad negalima lažintis, nežinant varžovo galimybių.
Tai buvo įžanga. Dabar greit perteikiu esmę. Atvyko mano pagrindinis dėdė, kuriuo grasinau vaikams. Dėdė kartu su mumis žaidė krepšinį. Kadangi vaikai juokėsi iš mano šuns, norėjau jiems atkeršyti ir vadinau juos gaidžiais. Dėdė man davė pylos, atskaitė moralą ir pasakė, kad negalima žmogaus vadinti gaidžiu. Ypač savo draugų, nes, jeigu tu būni su gaidžiais, reiškias ir kiti tokie, nes gaidžiams negalima spausti rankos, ir taip toliau, bet aš dar per mažas, kad apie tai sužinočiau. O aš atsakiau dėdei, kad koks skirtumas? Aš juos galiu vadinti kaip noriu, jie man vis tiek nieko nepadarys. Dėdė paklausė, kodėl nepadarys, iš kur aš toks tikras? Jeigu ir nepadarys nieko, aš turiu gerbti draugus ir visada už juos kovoti, apginti ir padėti, nes apie tai yra draugystė. Atsakiau, kad man nieko nepadarys, nes dėdė mane apgins. Dėdė atsakė, kad ne. Vaikų jis nemuša. Ir jis niekada neapgins, jeigu pats prisidirbsi, pats prisidarysi problemų ir ypač, jei užsipulsiu nekaltus žmones.
Mano draugams patiko mano dėdė. Tai gerai. Bet tada jie pradėjo mane duchinti ir aš neturėjau kam pasiskusti. O tai blogai. Tą dieną išmokau svarbią pamoką – jei kažkam prisimeluoji, stenkis, kad tas melas neišaiškėtų.
Dabar, kai jau esu senas sukriošęs diedas, manau, kad melas yra blogai ir yra visada išlenda iš maišo. Kai buvau vaikas, truputį kitaip mačiau pasaulį, turėjau kitokią viziją ir panašu, kad kurį laiką tai veikė. Žaviausias dalykas tame, kad būdamas sukriošęs senas diedas, dažnai matau kitus, besielgiančius ar galvojančius, kaip aš elgdavaus ar galvodavau būdamas vaikas. Jie man primena mane. Taip ir norėtųsi sakyti, kad negalima tyčiotis, juoktis iš kitų, bet nieko nesakau, nes žinau, kad jiems baigsis kaip man. Na, o mane duchino, jau sakiau gi.
Pirmo įrašo pabaiga.
Truputėlis muzikos nuotaikėlei.
Apie ką šis tekstas? Ką mano chat GPT?
Šis tekstas – tai autobiografinis, nostalgiškas ir humoro kupinas pasakojimas apie pasakotojo vaikystę Lietuvos kaime. Tai nėra tiesiog vaikystės prisiminimai – tai savotiškas vaikystės pasaulio ir žmogaus brendimo analizė, pateikta su ironija, saviironija ir gyvenimišku išminties prieskoniu.
Pagrindinės temos:
- Vaikystės durnumas ir klaidos – pasakotojas atvirai kalba apie tai, kad daug ko nesuprato, darė kvailystes ir iš jų nesimokė. Bet būtent dėl to gyvenimas buvo įdomus.
- Kaimo realijos – kiemas su mėšlu, srutom, karvėmis ir „freelanceriais” – tai labai ryški, natūrali aplinka, kurioje auga ir formuojasi pasakotojo pasaulėžiūra.
- Savotiška vaikystės laisvė – žaidimai, sportas, lakstymas po kaimą, patirtys be suaugusiųjų kontrolės.
- Autoritetai ir jėgos iliuzija – pasakotojas tikėjo, kad jo dėdė yra „užnugaris“, todėl gali elgtis kaip nori. Tai atskleidžia vaikišką logiką ir vėliau ateinantį nusivylimą.
- Patyčios ir moralinės pamokos – tekstas nagrinėja, kaip vaikas tampa skriaudėju, naudodamasis klaidingu saugumo jausmu, kol pats nepatiria atstūmimo. Galiausiai gauna pamoką iš dėdės – apie draugystę, pagarbą ir atsakomybę.
- Humoras ir tragikomiškumas – pasakojimas pilnas situacijų, kurios vienu metu ir juokingos, ir liūdnos. Pavyzdžiui, šuo su hemorojumi, Budulajaus lažybos dėl kepurės ir nosies sulaužymas – visi šie epizodai pateikti su šmaikščiu tonu, bet turi gilesnių poteksčių.
Stilistika:
- Kalba šnekamoji, sąmoningai nenušlifuota, su keiksmažodžiais, tarmiškais žodžiais ir „kaimietišku“ žavesiu.
- Pasakojimas tarsi ilgai pasakota istorija prie laužo ar alaus – su nukrypimais, anekdotiniais intarpais, emociniu nuoširdumu.
- Tekstas pereina nuo juoko prie rimtų gyvenimo pamokų.
Apibendrinant:
Tai tekstas apie vaikystės kvailumą, augimą, žmonių stebėjimą, bandymą suprasti pasaulį, moralines ribas ir galiausiai – apie tai, kaip klaidos mus formuoja. Su daugybe šypseną keliančių, bet ir pamokančių istorijų.