Šis įrašas apie keletą vaikystės traumų. Vaikystė buvo tokia turininga, paliko tiek daug randų, kad keletas prisiminimų, tai tarsi kelios kriauklelės didelio vandenyno išmestos į krantą. Galėčiau jų pritraukti tūkstančius. Tinklais. Pradėsiu nuo bajerio, o paskui viskas eis tik žiauryn ir juodyn. Bajeris skamba taip – jeigu parduotuvėje paimsi vienkartinį maišelį ir už jį nesumokėsi cento – tai vandenyne banginis pasprings plastikiniu maišu ir tu būsi dėl to kaltas. Bet, jei susimokėsi centą – dar ne garantija, kad banginis nepasprings maišu, bet tu gali jaustis ramus, nes susimokėjai indulgencijos mokestį.
Viena iš kelių traumų – tai, kai turėjau automagnetolą ir sužinojau, kad yra mygtukas Record. Record – tai ne rekordas, o įrašymo funkcija. Galvojau, kad niekas nevyksta, paspaudi Record, nusispaudžia kartu ir Play, bet niekas nieko negirdi. Kažkokia nesąmonė. Radau kasečių ir paleidau jas per vieną magnetolą, o per kitą įrašinėjau. Kasetė buvo rusiška. Sektor Gaza. Man buvo kokie 5, gal mažiau. Rusiškai mokėjau nedaug. Tik vieną sakinį. Senelis buvo išmokinęs pasisveikinti su baba iš Sibiro, reikėdavo sakyti: Zdraistvaiti, ti staraja Vedma. Sakė, mane buvo traukiniu nuvežę į Irkutską, į Sibirą, kur kelionė traukiniu trunka 10 dienų ir kaip reikalas pasisveikinau su baba. Ji net neišgirdo ar apsimetė, kad neišgirdo, bet pasveikinta tikrai buvo. Pasveikinau seną raganą.
Paleidau Sektor Gaza dainą, kuri taip ir vadinosi We Are Sektor…. Gaza… Visai kaip We will rock you, tik max trashy. Na ir aš, būdamas vaikas per vieną mikrofoną leidau „fonogramą”, o per kitą įrašinėjau savo karaoke pasirodymą arba solo koncertą. Ir kažkaip užmigau. Ir atėjo baba su mama į mano kambarį. Uždegė šviesą ir šnekučiavosi. Juokėsi, vartė albumą. Vien tai, kad iš daugybės vaikystės įvykių prisimenu šitą, gali reikšti, kad man tai nebuvo labai malonu. Nebemiegojau, bet buvau užsimerkęs. Bet ir nekvėpavau. Apsimečiau negyvu. Kaip koks gyvūnas. Taip visada darydavau, kai susipykdavo tėvai, ar ko nors prisidirbdavau, pvz. būdavo tėvų susirinkimas ir žinojau, kad mamai grįžus bus ne pyragai. Apsimetimas negyvu nepadėdavo – vis tiek prikeldavo, bet pats laukimas sutrumpėdavo, tai padėdavo suvaldyti stresą iš nepakeliamo lygio iki kažkokio padoraus.
Kažkaip jos sugalvojo paleisti magnetolą. Ir kaip tyčia kažkas susipynė, teko išimti kasetę, atsukti, sutaisyti ir paleisti. Ir užuot suskambus kultinės punk roko grupės dainai, visų nuostabai nuskambėjo šlykštus mano balsas. Žinot, kai per radiją ar teliką išgirsti savo balsą? Na gerai, ne visiems gyvenime taip nepasisekė, bet vis tiek tikriausiai yra tekę girdėti savo balsą ar bent jau jo aidą. Nežinau kaip kiti žmonės jaučiasi girdėdami patys save, bet man būdavo nepaprastai gėda. Labai neigiamai vertindavau savo balsą. Greitas, plonas ir visa kita. Ir dar kažkokie kliedesiai įrašyti į radiją. Baba tiesiog žvengė. Prunkštė. Ir laidė replikas:
– Mūsų dainorėlis. Kaip dramblys ant ausies užlipęs. Nebus dainininku. Ir panašiai.
Aš tuo metu apsimetinėjau negyvu. Užsimerkęs pro akių vokus mačiau raudoną spalvą. Jaučiau, kaip kūna krečia drebulys, milžiniška gėda. Tai nebuvo tas jausmas, kad pykčiau ant babos, jog ji pasakė kažką ne taip. Žinojau, kad, jei būtų išgirdę kiemo vaikai, būtų dar ne taip juokęsi. Gal būtų ir nepagailėję vieno kito keiksmažodžio. Aš būčiau galėjęs apsiverkti arba juos kaip nors įžeisti. Arba sakyti tu pats toks. Tą akimirką jaučiausi kaltas. Ne dėl to, kad įrašiau, o dėl to, kad prigavo. Atrodė, kad netobulumą reikia slėpti. Arba nedemonstruoti.
Ir šiandien, po daugybės metų, keliu sau klausimą, o, kas, jei man būtų sakę, kad bravo, tu gerai varai! Tu puikiai dainuoji! Padainuok man ir tetoms! Ir dėdėms! Paplokime visi Edgarui! Buvo ir tokia patirtis. Senelis išmokė eilėrašti su keiksmažodžiais. Užšalo upės ežerai, ant ledo pisasi vilkai. Dar buvo antra dalis, kaip kojos slysta, kažkas ten tįstą, bet nebepamenu jau tos dalies. Esmė, kad aš, būdamas mažas vaikas, nežinojau nei kas yra tie vilkai, nei ką reiškia tas žodis, ką jie daro. Žinojau tik tiek, kad senelis mane mokino, aš džiaugiausi jo skiriamu dėmesio, vertinau savo pastangas ir man patikdavo, kai per balių išstatydavo prieš kitus žmonės ir paprašydavo padeklamuoti eilėraštį. Ir aš deklamuodavau, o žmonės apsimesdavo, kad bravo! Tu gerai pavarei! Kai kurie plodavo rimtu veidu ir sakydavo šaunuolis! Kai kurie juokdavosi, prunkšdavo, bet atsirasdavo vienas kitas inteligentas ar inteligentė moteris, kuri jaunimo kalba būdavo party pooperis ir pradėdavo sakyti kitiems:
– Bet juk jis dar vaikas. Nesupranta nieko. Galbūt jis galvoja, kad daro kažką gero? Galbūt jis savimi didžiuojasi arba nuoširdžiai tikisi, kad jūs juo žavitės? Galų gale, o kas, jei jis padeklamuos tą eilėraštį kitiems, svetimiems ir paskui pasakys, kad kiti suaugę žmonės jam plojo? Mes skatiname jį elgtis nederamai tai toleruodami. Pirmiausia dėl jo paties mes negalime taip elgtis, o kita vertus, turime gerbti ir save. Ir tada įvykdavo intelekto kovos. Kadangi, kaip taisyklė linksmų plaučių žmonių su žemesniu IQ visada būna daugiau nei tų žmonių, kurie skaito knygas ar turi savigarbos, todėl dažniausiai kalti likdavo tie, kas „nesupranta šposų” ir gadina nuotaiką. Net aš, būdamas vaikas, pykdavau kodėl iš manęs vagia dėmesį! Tegul pati susigalvoja eilėraštį! Nieko nemoka, todėl man ir pavydi!
Dėl to pavydo priminė vieną manekenę. Instagrame buvo reelsas, kur aukšta, liekna manekenė šoka su 85m amerikiečių verslininku, magnatu, kuris niekada nebuvo susituokęs, bet visą gyvenimą lankėsi NBA varžybose ir įvairiuose aukštosios mados renginiuose. Ten pozuodavo su jaunomis mergaitėmis. Neva įžymybė, filantropas ir panašiai. Dauguma komentarų palaiko tiek tą merginą, kuriai dvidešimt keli ir dauguma palaiko tą vyrą, koks jis filantropas ir koks jis fainas. Ir atsiranda vienas kitas nepalaikantis komentaras, pvz. kaip merginos už pinigus gali padaryti bet ką, kad su juo šoka tikrai ne iš meilės jam, o dėl to, kad jos toks darbas ir tam tikra prasme ji privalo taip daryti, nes priešingu atveju, gali sulaukti nemalonės ar net būti atleista iš darbo, negauti užsakymų. Kai kurie įžvelgia tokią netiesioginę prievartą. Kai kurie nevynioja žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rašo, kad ji jam per jauna net į pronūkes, o jis absoliučiai piktnaudžiauja savo padėtimi ir statusu, kad jo grabaliojimai prasilenkia su sveiku protu. Nepaisant visko, mergina pati atsakinėja į komentarus, giria, koks jis legenda ir panašiai. Po vienu komentaru jai atsako amerikietė mergina, kuri prisižiūrinti, vidutinių formų, natūrali. Išsako gana griežtą poziciją, kad gaila merginos, jog jauna ir yra priversta gyventi tokį gyvenimą, prirašydama, kad kiekvieno pasirinkimas, ką veikti gyvenime. Tuomet mergina manekenė arba dar kitaip, netaisyklingai sakant – modelis atsako jai: aš peržiūrėjau tavo profilį ir man tavęs gaila, nes tu komentuoji iš pavydo. Niekada nebuvai ir nesi tokia graži kaip aš ir tau niekada nepasiseks taip kaip man, todėl belieka tik komentuoti. Tuomet ta moteris jai atsako: aš pavydžiu tau? Ko? Anoreksijos? Vakarėlių? Pensininko grabaliojimų? Aš esu laimingai ištekėjusi, turiu mylinčią šeimą ir man nereikia už pinigus tenkinti kitų iškrypusių poreikių, apie kokį pavydą mes kalbame? Įprastai komentarai atrodo tuščias laiko švaistymas. Jų skaitymas irgi yra laiko švaistymas. Tąkart žiūrėjau grynai iš antropologinės pusės, kaip mergina monitorina savo erdvę ir bando pacoverinti neigiamas reakcijas. Bet tos moters atsakymas buvo labai stiprus. Suprantu, kad realiai ne manekenė yra neteisi, o ta moteris, nes ji atėjo pas ją ir komentavo. Ar ne pas, bet internete po kažkieno kito įkeltu postu, kur buvo ta mergina, bet tai paveikė.
Grįžtam prie vaikystės ir traumų. Nesvarbu, gyveni kaime ar mieste, kai esi vaikas labai svarbi aplinka. Jeigu tau pavyksta patekti į aplinką, kur vaikai nerūko, negeria, sportuoja, nesimuša, neužsiima chuliganizmu, banalybėmis, nesivaržo, kas yra kvailesnis ar sukels savo gyvybei didesnį pavojų – tavo aplinka gana vykusi. Man ir pasisekė turėti tokią aplinką. Mes turėjome gana turtingą įspūdžiais paauglystę. Pvz. susimesdavome pinigų, nusipirkdavom mašiną ir kažkas vežiodavo mus. Tie keliais metais vyresni turėjo daugiau galios, bet ir daugiau atsakomybės. Visai, kaip pasakytų Spider meno senelis sakė. Įprastai, kai vyresni nusprendžia, kiti turi tiesiog klausyti ir daryti tai. Pvz. sako, kad dabar žaisime futbolą ir kiti eina žaisti. Kažkodėl man tai atsibodo. Perpratau šitą dalyką ir norėjau pasipriešinti, buvo įdomu. Norėjau pažiūrėti, kur tai nuves. Kas man bus. Ir aš susipykau su mūsų mažos chebros lyderiais. Pasakiau, kad atsisakau žaisti tai, ką jie lieps. Elgsiuos priešingai. Jei žais krepšinį, aš žaisiu futbolą.
Kadangi buvom iš kaimo, bet vasaros metu vykdavome į miestą, į įvairias krepšinio stovyklas, tai miestiečiai, ypač iš visokių pavojingų kiemų, buvo mūsų aršiausi priešai. Mes dalyvaudavome vasaros krepšinio stovyklose, o paskui kas dvi savaites būdavo 3×3 turnyrai, kur mes turėdavome bent jau dvi komandas ir visada varžydavomės dėl medalių. Po to mūsų konflikto prieš mane prasidėjo „sankcijos”. Liaudiškai tariant, mane pacancelino. Ir pirmas mano patirtas cancelinimas įvyko kažkur, kai man buvo 15m. Pirmiausia, aš buvau išmestas iš mūsų 3×3 komandų. Tuomet kiti vaikai buvo įbauginti su manimi nebendrauti. Kas su manimi bendraus – to lauks toks pat likimas. Visi nuo jų nusigręš. Tuomet prieš mane buvo paskleista informacinė ataka. Visi, kas buvo susiję su mūsų ratu, ypač merginos, buvo supažindintos su tikrovės neatitinkančia informacija apie mane. Pvz. tai, kad aš smaukau. Gink, Dieve! Aišku, kad to nedariau! Čia žiauriausias dalykas, kurį gali padaryti ar kuriuo gali užsiiminėti paauglys. Tai štai tokiais dalykais aš buvau kaltinamas.
Ar bent jau įsivaizduoji, kas nutinka žmogui, kuris yra pacancelintas? Rytiniu maršrutiniu autobusu važiuoji kartu su visa savo chebra į krepšinio stovyklą, tačiau visi sėdi gale ir juokiasi, o tu vienas sėdi priekyje. Dažnai būna ir replikų tiesiogiai arba už akių, minint visokius įžeidimus apie tave. Krepšinio stovykloje niekas su tavim nedaro jokių pratimų, bet, jei priverčia trenerė daryti kartu – kenkia. Pvz. buvo pratimas kur vienas stovi ir laiko kito kojas, o kitas turi ropoti ant rankų. Tai aš ropojau ir man įspyrė į kiaušus. Davė „paraginimą”, kad greičiau ropočiau. Kaip pasielgtumėt jūs ar jūsų vaikas? Žliumbtų? Vestumėt pas psichologą? Atsineštų jūsų pistoletą ir išpyškintų visą stovyklą? Spėkit, kaip pasielgiau aš. Gyvenau savo gyvenimą. Lyg niekur nieko ėjau į stovyklą, o atėjus varžybų dienai, susimečiau su mūsų didžiausiais priešais – marozais, kuriuos mes savo inside žargonu vadindavom valkačiokais. Ir finale nukalėm mano draugų „dream team”. Tuomet buvau laikomas savo chebros išdaviku, kad susidėjau su miestiečiais ir iškaršiau kailį „saviems”. Tiems saviems, kurie visiems paskelbė, kad aš smaukau, kurie mane ignoravo, izoliavo, iš manęs tyčiojosi. Tada prasidėjo tikrasis cancelinimas ir tęsėsi maždaug metus.
Autobuse, treniruotėse, kieme, parduotuvėje susitikdavau ką nors iš chebros, bet jie bijodavo su manimi sveikintis, kad kas nors nepamatytų. Paradoksas tame, kad laikui bėgant po vieną pradėjo su manimi bendrauti. Bendraudami akis į akį jie buvo draugiški ir nuoširdūs, tačiau būdami su kitais ant manęs vėl stumdavo, bet aš jau žinojau, kad tai netikra, tai vaidyba, kad neišsiduotų. Atrodė, kad ne aš esu pacancelintas, o jie patys. Kad jie jaučia daugiau įtampos nei aš.
Galiausiai susitaikėm su gaujos lyderiu. Tas sušiktas Kalėdinis laikotarpis. Tas stebuklingas metas, kai būni prisidirbęs ir turi progą pigiai išsisukti. Arba nebūtinai esi prisidirbęs, bet apsimeti, kad esi kaltas. Nusižemini. Prisiimi kaltę, kurią tau vertė. Galbūt tavo mažesnis ego arba esi labiau toliaregis, pasakai, kad buvai neteisus, atsiprašai, nebenori daugiau pyktis ir kad nori susitaikyti. Ar to reikia? Ar buvo sunku vienam? Galbūt. Galbūt buvimas vienam buvo nauja pradžia. Galbūt radai ryšį su savimi ir pagaliau pamilai save. Galbūt pripažinai, kad taip, gal kartais ir pasitaiko vienas kitas tim tim ir nieko čia baisaus. Galbūt pradėjai nebebėgti nuo realybės. Kita vertus, kai esi atribotas, kažkas, kas tau draudžiama, pasąmoningai yra trokštama. Nori to approvalo, nori turėti tai, kas tau priklauso. Švietimas, edukacija ir propaganda – tai gali būti tas pats dalykas, vertinamas skirtingų pusių. Mano poelgis irgi gali būti vertinamas dviprasmiškai – tai klasta ar diplomatija?
Bet kokiu atveju, mano atsiprašymas buvo priimtas. Mes susitaikėme ir draugas pakvietė pas save pažiūrėti, kaip jis žaidžia kompiuteriu. Atvykau pas jį, paspaudžiau durų skambutį, išgirdau kaip kažkas krebžda iš kitos pusės, pažiūrėjo pro akutę ir pasakė:
– Nieko nėra namie.
Aš apsimečiau, kad „nieko nėra namie”, apsisukau ir vaidinau, kad nueinu, tada atidarė duris, apsikabinom ir susitaikėm.
Tiek tos cancel kultūros. Iš tavęs gali atimti pajamų šaltinį, draugus, savigarbą, reputaciją, bet, kol tu nekabi ant šakos užsikabinęs ant kaklo kilpą – tol chuine tie visi cancelinimai. Kai iš tavęs atima tave patį, tuomet tave pacancelino. Kai žiūri į veidrodį ir sakai – aš esu šūdas, noriu ištaškyti save, nes nekenčiu savęs – viskas, it’s over. Bet ir tai dar yra kruopelytė vilties, kad dar išsikapstysi. Bet, kai kažkieno ambicijos, įtaka ar galia nuteikia kitus prieš tave, o tu jauti tą neteisybės jausmą – tai ne cancelinimas. Tai lyg Bjorn Ironside iš Vikingų išbando savo likimą, išeidaidamas į laukinę gamtą. Ir arba jį ten sudraskys lokys arba jis grįš su lokio kailiu. Aš buvau ne vienoje tokie išvykoje. Perkeltine prasme, aišku. Pas mus lokių yra tik zoosode ir tai paliegę. Iš kiekvienos jų parsinešiau randų širdyje ir galvoje. Per vandenyną neplaukiau ir kamazo per Europą nepertempiau, bet savo galvoje nugalabinau pačius didžiausius demonus. Dabar nebijočiau naktį nueitį į sklepą (rusį) atnešti sloiko agurkų ar iš malkinės atvežti „tačką” malkų.
Audiovizuoalinė medžiaga:
Daina, gelbėjusi mano gyvybę kaskart, kai sugalvodavau, jog jau metas pasikabinti ant šakos.
Daina, kuri primindavo, kad gyvenimas be draugų gali būti smagus ir linksmas.
Pagalba suvokiant tekstą:
Šis tekstas – labai asmeniškas, autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie vaikystės patirtis, traumas, gėdos jausmą, atstūmimą, nepriklausomybės paieškas ir vidinį atsparumą. Galima išskirti keletą temų:
- Vaikystės traumos – nuo gėdos dėl savo balso, artimųjų pašaipų, iki patyčių ir atstūmimo iš draugų rato. Išgyvenimai labai jautriai ir tikroviškai perteikti, daugiausia emociniu ir refleksiniu lygmeniu.
- Gėda ir vidinis pasaulis – autorius prisimena, kaip būdamas vaikas, apsimesdavo negyvu, kad išvengtų nemalonumų ar emocinio skausmo. Tai parodo gynybinius mechanizmus, kurie buvo kuriami ankstyvame amžiuje.
- Socialinis spaudimas ir cancel kultūra – paauglystėje aprašomas atstūmimas iš draugų rato, manipuliacijos, gandų skleidimas ir izoliacija. Tai pateikiama kaip asmeninė „cancelinimo“ patirtis, daug anksčiau nei terminas išpopuliarėjo.
- Refleksija apie auklėjimą ir savivertę – keliami klausimai, kaip būtų buvę, jei vaikas būtų buvęs palaikytas, o ne pašieptas, ką reiškia būti skatinamam ar menkinamam nuo mažens.
- Ironija ir filosofiniai pamąstymai – tekstas nestokoja humoro, ironijos (pvz., pasakojimas apie plastikinį maišelį ir banginį), bet tuo pačiu kelia gilias, egzistencines mintis apie vertę, savęs priėmimą, išlikimą.
- Tapatybės paieškos ir išsigelbėjimas – nors tekste daug skausmo, jame ir stiprus atsparumo, vidinės stiprybės motyvas. Autorius rašo apie tai, kaip išgyveno, susidūrė su demonais, ir nors sužeistas – išliko, rado savyje jėgų grįžti stipresnis.
Apibendrinus, tai – nuoširdus, gilus, nostalgiškas ir šiek tiek liūdnas tekstas apie augimą, socialines patirtis, gėdą, o kartu – apie asmeninį atsparumą ir kelionę į save. Tai galėtų būti dienoraščio įrašas, memuarų ištrauka arba net literatūrinis esė. Stiliumi jis primena Erlicko, Bukowskio ar net Knausgårdo kūrybą – su atvirumu, saviironija, ir nepagražintu žvilgsniu į savo vidų.