Jis grįžo! Ne, ne aš. O jis. Ilgai lauktas ir ieškotas. Senokai teko su juo bendrauti. Tai lyg senas pažįstamas, daug laiko leidžiantis užsienyje ar tiesiog nešmėžuojantis viešumoje. Gyveni, žinai, kad yra, bet su kažkuo kitu. Lyg tavo ex – gyvena kažkur, tavo gyvenime kaip ir neegzistuoja, bet žinai, kad yra ir tiek. Trumpiau tariant – sutikau įkvėpimą, po ilgos pertraukos. Šįkart buvau rimtai įspėtas, kad, jei dar kartą tai pasikartos, jei bent kartelį apsimesiu, kad man jis nesvarbus ar nieko nereiškia, dės skersai išilgai arba aplankys tik paerzinti ir pasirodyti, kaip gerai atrodo, kad suprasčiau, ką praradau.
Šiek tiek bullshito įžangoje, o dabar prie esmės. Nusiskutau barzdą. Tiesiog plaukai ir tiek. Skuta žmonės pažastis, bikinį zoną, ūsus ir barzdas. Nustebau sulaukęs tiek daug pastebėjimų, kad neva prieš tai atrodžiau geriau, o dabar labai blogai. Pagalvojau. Rimtai? Aš prieš tai atrodžiau gerai? Kodėl man niekas apie tai nesakė? Kodėl turiu nuvilti žmones, kad tik po fakto sužinočiau, kad prieš tai viskas buvo ne taip blogai, kaip galvojau? Čia žinoma, jeigu leidi kitiems spręsti kaip tau gyventi, gyveni dėl kitų ar tavo gerovė priklauso ne nuo tavęs. Kartais faina leisti sau įsivaizduoti, kad esi lėlė, kurią tampo kažkas kitas. Šiaip, kai tampo kažkas kitas irgi ne visada gerai. Kartais žymiai maloniau tai daryti pačiam.
Negaliu patikėti, kad man protą ir akis atvėrė ne adventas, Kalėdinės nuotaikos, praskelta galva ar lyg trečia akis ant kaktos išaugęs didelis spuogas, bet elementari kritika, galbūt lengva neapykanta. Bet tie žmonės tikri, tai man dabar čia pykti, įsižeisti ar džiaugtis? Pats faktas, kad kažkas reaguoja, kad pasako, ne kas gerai, o kas jų nuomone taisytina – jau yra gerai. Tai ženklas, jog jie nori man gero ir kad aš sugebėsiu priimti kritiką, kad „ateityje nekartočiau klaidos”, nebent pats to norėsiu, nes kiekvienas pats sprendžia kaip ir su kuo gyventi.
Ok, bullshitas vis dar tęsiasi, vis dar nepriėjau prie esmės. Moralą ir posto esmę padėsiu ant lėkštutės, kad nereikėtų per daug vargti ir likti pasiklydus savo interpretacijų labirinte. Žodžiu, pradedu pardavinėti savo sugalvotą pagrindinę mintį.
Įsivaiduok, kad kai žmogui sekasi, jis gražiai atrodo, kiti jį mėgsta, nori jo dėmesio, kartu leisti laiką, tai tas žmogus yra vertinamas. Tiesiog labai elementaru – kai tu esi zjbs, tavęs visiems reikia, tu mėgaujiesi savo paties paklausa – tavo vertė auga.
Kai tu susireikšmini, neturi charizmos, skleidi chujovą vibe’ą, su tavim nuobodu, pamokslauji, greit baigi, nusiskuti barzdą ar į tavo life video ateina 4 sekėjai – tavo vertė krenta. Tu neįdomus.
Tu kaip koks kryptovaliuta, tai kyli, tai leidiesi. Na, arba gali rinktis visada būti nuobodžiu, smaukytis kažkur prie nulio ar kažkur per vidurį. Žmonėms patinka arba bent jau atkreipia jų dėmesį žmonės – kryptovaliutos, kai vieną dieną jų vertė kyla kaip Bitcoinas, o kitą krenta kaip Zimbabvės doleris. Įdomiausia tai, kad žinai, jog ta kryptovaliuta neišeis iš apyvartos, kad nukritus, ji visada sugeba atsistoti, o atsistojus, tik laiko klausimas, kada vėl leisis žemyn.
Natūralu, kad žmogus – kryptovaliuta visada sulauks dėmesio, bet tik patyrę investuotojai jį „pirks”, kai kursas bus žemas, o parduos arba nedarys skubotų sprendimų, kai išaugs paklausa, kai vertė bus aukšta.
Beje, kartais žmonės patys supranta, kas yra paklausa ir pasiūla, kartais ja šiek tiek manipuliuoja, kaip kad daro Elonas Muskas. Na, supranti, dramatizuoji kokią nesąmonę, kaip kad pvz. barzda. Bet žmogus kryptovaliuta viso labo irgi tik žmogus, bet jis atsimena, kas į jį investavo, kai buvo sunku ir per daug nesureikšmina, investuotojų, kai jų ir taip netrūksta. Na, aš dar nepasiekiau tos ribos, bet tikriausiai irgi nesureikšminčiau. 😀