Paskutines tris dienas nėjau į darbą, gulėjau lovoje, gėriau arbatą, vaistus, skaičiau chiromantijos konspektus, domėjausi “wicca” ir nusprendžiau dar kartą perskaityti P.C. “Alchemiką”. Ši knyga ypatinga tuo, jog galima atsiversti vos ne bet kurį puslapį ir jį visą perrašius ant kambario sienos padarytum šedevrą. Žinoma, radau vietų, kuriose ir paprieštaraučiau, tačiau dauguma dalykų buvo nepaprastai žavūs. Pacituosiu keletą žavių vietų.
“Aš esu visiškai pripratęs prie savęs tokio, koks esu[…]
– “Tu man buvai palaiminimas. O šiandien suvokiauu vieną dalyką: bet koks palaiminimas, jei jis nėra priimtinas, virsta prakeiksmu. Aš iš gyvenimo nebelaukiu nieko. O tu verti mane galvoti apie turtus ir horizontus, apie kuriuos nė minties neturėjau. Dabar, šitai patyręs ir suvokes didžiules savo galimybes, jausiuos kur kas nelaimingesnis nei anksčiau. Nes žinosiu, kad galiu turėti viską, tik nenoriu””.
Ši situacija aprašoma, kuomet piemuo ateina pas seną krištolo pardavėją, siūlo geras idėjas, kad padėtų atgaivinti jo verslą.
….
“Žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia”
…
– “Sužinojau, kad pasaulis turi vieną sielą ir kad tas, kuris supras šią sielą, supras ir daiktų kalbą. Sužinojau, kad daugelis alchemikų gyveno savo Asmenines Legendas ir užbaigė jas atrasdami Pasaulio Sielą, Filosofinį Akmenį, Ilgo Gyvenimo Eliksyrą. Tačiau svarbiausia, aš sužinojau, jog tie dalykai tokie paprasti, kad juos galima surašyti ant vieno smaragdo”
…
“Kiekvienas mokosi savaip, – taria sau mintyse. – Jo mokymosi būdas netinka man, o manasis netinka jam. Ir vis dėlto abu mudu ieškome savo Asmeninių Legendų. Todėl aš jį gerbiu”
…
“Gyvuliai išsekę, žmonės darosi vis tylesni. Tyla dar grėsmingesnė naktį, kai subliovęs kupranugaris (kuris viso labo ir tėra subliovęs kupranugaris) išgąsdina visus: tai gali būti ženklas, kad jie jau puolami. Tačiau varovas neatrodo per daug susijaudinęs dėl karo grėsmės.
– “Aš esu gyvas”, – sako jis jaunuoliui vieną tamsią, be mėnulio ir be laužų naktį, valgydamas iš saujos datules. – Ir kai aš valgau, aš nedarau nieko kito, tik valgau. Kai einu – einu, ir tai viskas. O jei vieną dieną reikės kautis, tai ar ne vis tiek, kada mirti? Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. Tu suprasi, kad yra gyvybė dykumoje, kad dangus žvaigždėtas ir kad vyrai kariauja, nes tai būdinga žmogaus prigimčiai. Tavo gyvenimas taps švente, vienu didžiuliu festivaliu, nes jis – tik šiuo metu išgyvenama akimirka, tik tiek”
…
O jaunuolis dar ilgai sėdi prie šulinio, dabar suprasdamas, jog tai šios moters kvapą vieną dieną į jo veidą atpūtė Levanto vėjas.
…
– Kariai ieško savųjų lobių, – tarsi atspėjusi jo mintis, sako mergina. – O dykumos moterys jais didžiuojasi.
…
– Tu man pasakojai apie savo sapnus, apie senąjį karalių, apie lobį. Tu man kalbėjai apie ženklus. Ženklai tave atvedė pas mane. Todėl aš nieko nebijau. Aš esu dalis tavo svajonės, tavo Asmeninės Legendos, kurią tu taip dažnai mini. Būtent todėl noriu, kad tęstum savo kelionę pasirinktąja kryptimi. Labai gerai, jei tau būtina sulaukti karo galo čia. Bet jei turi išvykti anksčiau, keliau… savosios Legendos link. Nuo vėjo keičiasi kopų forma, bet dykuma visuomet išlieka tokia pat. Taip bus ir su mūsų meile.
Ši vieta pasirodė tiek žavi, tiek turinti vadybos atspindžio.
🙂
…
“Tik dabar pradedu tai, ką galėjau pradėti prieš dešimt metų. Bet aš laimingas, kad nelaukiau dar dvidešimties”
…
“Jie vadinami burtininkais, ir jų bijo moterys bei seniai. Kariai retai kada į juos kreipiasi, nes argi galima eiti mūšin, iš anksto žinant, kurią akimirką teks mirti. Kariams norisi patirti kovos skonį ir nežinomybės jaudulį; ateitis užrašyta […], ir nesvarbu, ką jis būtų užrašęs, – viskas žmonių labui. Taigi, kariai paprasčiausiai gyvena dabartimi”