Alisteris nuo mažens neturėjo baimės jausmo. Tiksliau turėjo, buvo vienas didžiausių bailių, kada nors pažinojęs, tačiau visada mokėjo perlipti per save. Žinojo, kad arba gyvens baimės šešėlyje ir kankinsis, arba tiesiog darys tai, ko bijo ir baimę įveiks. Taip įveikinėdamas baimes viena po kitos išmoko būti ramus.
Ramybė tapo jo ginklas prieš apsivaigusius nuo alkoholio ar narkotikų užpuolikus, kurie sutrikdavo nuo tiesaus žvilgsnio ir pasitikinčio balso tono. Ramybė tapo pastebimu ginklu ne tik pavojaus atveju, bet ir pastebima iš šalies.
– Tu atrodai labai keistas ir įdomus, nemoku paaiškinti kodėl, bet tai nėra blogai, nuolat girdėdavo Alisteris iš merginų, kurios bet kada galėjo praskėsti kojas vien dėl jo unikalumo.
Laikas po laiko reikėjo vis daugiau išbandymų, drąsai patikrinti. Ėmė groti fortepijonu, būdamas galbūt per senas šiam užsiėmimui, tačiau greitai „prasimušė”. Scenos baimė jam neegzistavo. Ieškojo naujų baimių. Ėmė domėtis okultizmu ir ezoterika, jį žavėjo įvairios apeigos, juodoji magija, burtai. Per trumpą laiką sukaupė nežmoniškai didelę patirtį, bet neturėjo ja su kuo pasidalinti.
Įsidarbino cirke, liūtų narvų valytoju. Jis valydavo narvą, tiesiog liūtui būnant viduje. Tai visus stebino, net cirko direktorius, niekam nedalindavęs komplimentų, paslapčia, išgėręs sakydavo, kad norėtų tokios drąsos. Kartą, vyriausiasis cirko fortepijonistas užgėrė ir pavėlavo į pasirodymą. Direktorius rovė plaukus nuo savo plikės ir dairėsi, į kairę, į dešinę, kas galėtų pagroti pagal fonogramą. Alisteris!
– Alisteri, gal moki groti kokiu instrumentu?
– Taip.
– Ar moki groti fortepijonu?
– Taip.
– Ar gali šį vakarą pagroti?
– Taip.
Alisteris išvertė iš klumpių ne tik cirko direktorių, bet ausų orgazmą patyrė ir žiūrovai. Net žvėrys svaigo nuo jo talento. Šis pasirodymas jam garantavo sėkmę ne tik cirke, bet ir atnešė naujų pasiūlymų groti teatre, kabarete ir kitose vietose, kur reikia didelio įdirbio.
Deja, ezoteriniai pomėgiai jam teikė daugiau žavesio, nei baimės ir gėdos įveikimas. Juto, kad baimė neegzistuoja, atsirado tik pažinimo ir ilgesio jausmas. Ilgesio senosioms žinioms, kurios buvo sudegintos su knygomis prieš daugelį metų, žmonių, kurių propaganda išžagino smegenis kitiems taip, kad iki šių dienų dar gimsta žmonės praplautomis smegenimis, su baime žinoti, kas buvo anksčiau ir kaip turėtų vykti.
Alisteris plėtė ratą, įkūrė savo ezoterinį klubą, kurį praminė „My Magic Circle”. Jame rinkdavosi keistuoliai. Vėliau pastebėjo, kad kai kuriems rūpi tik pramogos, seksas, alkoholis ir narkotikai. Norėjo jais atsikratyti, bet žinojo, kad iš klubo išneš svarbias paslaptis.
Jie buvo nužudyti. Protingai. Atvykdavo pas auką naktį, įremdavo dvivamzdį į galvą, liepdamas pasirašyti raštelį, kad prisipažįsta visą gyvenimą vartojęs narkotikus, jaučiasi vienišas, todėl gyvenimą palieka savo noru. Tuomet žmogų nusivesdavo į mišką, liepdavo pačiam įkišti galvą į kilpą ir nušokti. Taip, be jokių įkalčių pašalino didžiąją dalį žmonių ir apmokė kitus, patikimus.
Paprastų žmonių pažinimas prabėgo labai greit. Jo žvilgsnis turėjo tokią galią, kad pažvelgęs, galėjo priversti žmogų privaryti į kelnes arba priešingai – patirti orgazmą. Jo žvigsnis buvo gėdinantis, priverčiantis žmogų pagalvotų apie baisiausius dalykus, kuriuos yra padaręs, todėl žmonės jo bijodavo. Užuot bijojęs, buvęs keistas ir įdomus, jis tapo bauginančiu.
Alisteris žinojo, kad nėra kelio atgal iš sukurto magiškojo rato, todėl privalo likti įtakingas kitiems nariams, nes vieną dieną gali atsirasti žmogus, priversiantis jį bijoti. Kartą atvyko į psichiatrinę ligoninę ir pasiprašė ten atlikti praktiką moksliniais tikslais. Bendravęs su žmonėmis, juto, kad pusė jų ten net neturėtų būti, paveiktos ne jų smegenys, o valia. Tiesiog kažkas naudojosi jų gerumu, siekdami asmeninės naudos pavertė kvailiais, darė psichologinį spaudimą, kol arba jie patys buvo atvežti į šią įstaigą, arba palūžo. Žmonės, sutraumavę kitus, tapo jo priešais, nors jis jų dar nematė. Galvoje sukosi žiauriausios kankinimo bausmės nedorėliams.
Laikui bėgant Alisteris tapo vis žiauresnis ir negailestingesnis tiems, kurie jo manymu elgėsi neteisingai jaunų ir senų žmonių atžvilgiu. Miestelio policija rasdavo vis daugiau, neaiškiomis aplinkybėmis nužudytų žmonių, palaikų. Ėmė kilti susidomėjimas ne tik nusikaltimais, bet ir veikiančio magiškojo rato veikla.
Alisteriui reikėjo bėgti iš miestelio, todėl per pažįstamus nuvyko į narkomanų reabilitacijos centrą, nors pats nieko nevartodavo. Tai dar viena praktika jam…
Narkomanų centras – gyvas pragaras. Jam tai patiko ir jaudino. Žmonės perdžiuvę, praradę viltį gyventi, praradę motorinius sugebėjimus, praradę kalbėjimo įgūdžius, skausmo ir panikos iškreiptais veidais vaikščiojo po nežinomybę.
Jo dėmesį atitraukė jauna mergina, sėdinti prie upės su vyresne moterimi. Jaunoji mergina rankose laikė tris rožes, o vyresnioji buvo jos mama atvykusi pasvekinti gimimo dienos proga. Alisteris jautė, kad jo žvilgsnis ne tik, kad neturi galios prieš jas, bet dar ir pažeidžiamas. Jis juto jų galią.
Mergina papasakojo trumpą istoriją, apie tai, kaip visą gyvenimą vartojo narkotikus. Rūkė, valgė, „šniojo”. Ji tarė, supratusi, ką gyvenime reikia vertinti:
– Gyvenime reikia vertinti… Viską. Tą, ką valgai, tą, su kuo bendrauji, kur gyveni, tuos, kurie su tavim bendrauja. Viską.
Alisteris jautė, tarsi iki šios akimirkos gyveno neteisingai ir kažkas suspaudė širdį.
Tuo metu prie mergaitės priėjo gulbinas. Tiesiog išlipo iš vandens, priėjo ir dar ne viskas! Jis snapu sukando rožę, mergaitė ją atleido ir gulbinas nunešė savo gulbei. Visi buvo sužavėti, nustebę – ar gulbino romantišku poelgiu, o gal jo neapsakomu naglumu. Jis grįžo. Grįžo antros rožės. Paėmė antrąją rožę, sukando snapu ir nešė gulbei. Mes laukėme ir stebėjome, kas bus toliau.
Jis grįžo trečios rožės.
Mergaitės motina tarė:
– Jei paimsi šią rožę, būsi begalvis gulbinas.
Gulbinas nukabino galvą ir grįžo pas gulbę tuščiomis