Kai taip, tai jie negers, ramiai šiandien.
Bet kai išgeria, tai deda su trenksmu, ką duosi, tą išgers.
Kai gėrimai baigiasi, prasideda manevrai – palėkit kas iki nočnyko,
nebijokit, mentai nesustabdys, nepripūsit, nes pažiūrėk kiek aš išgėriau, o kiek tu.
Kvailių neatsirado, gėrimai baigėsi, sėdi vieni vyrai ir glosto nežinia iš kur atsiradusį haskį.
Tas šuo vienintelis majestic dalykas šiuose namuose.
Jei ateitų vagys ir ką nors vogtų, tai nebent šunį, daugiau nieko.
Lauke chujovaznajet kiek valandų, užuolaidos užtrauktos, nuotaikos absoliučiai vakuuminės, neutralios,
gali veikti bet ką: gerti, miegoti, kalbėti. Ant tiek neutralu, kad nepastebimas net moterų trūkumas.
– Sumetam partijėlę?, pasiūlo vienas, žiūrėdamas į stalo teniso raketę
– Nu, ateik, pakraus tau malkų čempionas
Vyrai žaisdami kalba, tarsi būtų visai kitame pasaulyje, mintys nenuoseklios, vienas kito neklauso,
sako tai, ką nori pasakyti ir jiems pochui ar kas išgirs:
– Ir tu supranti, ji kartu būti nenori, bet jai manęs reikia, blet
– 500 litų sumokėjau tam piderastui, o jis vis tiek normaliai nepataisė. Blet dar barška dešinėj pusėj. Čia gal dėl lietnikų
– Koks rezultatas?
– Keturi – keturi, aš laimiu
Pro duris įėjo seniai kviesti svečiai, pavėlavę maždaug tik penkias valandas.
Būtų seniai išvyti nachui, bet nebuvo nė vieno, kurie norėjo juos užimti.
Visi garbingai priėmė svečius. Svečiai įžengė su alibi, rankose laikydami dvi didžiules taras su sunkiaisiais gėrimais.
– Jauskitės kaip svečiuos
– Iš kur tas šuo čia atsirado?
– Aaa. Šitas?
– Nu, tas haskis
Tuo metu šuo lakė vandenį iš šeimininko dubens, iš kurio prieš tai buvo valgomi sausi pusryčiai
– Tas šuo kažkokios mergos, radom eidami ją
– O tai kur ta merga?
– Ei, rimtai. Gi jie ėjo į pirtį.
Nulipę žemyn, prie pirties radome besinšnekučiuojančią kompaniją.
Nepažįstamieji su mūsiškiais bendravo kažkokia įdomia tema, o mes norėjome nepastebimai prisijungti.
Nepastebimai nepavyko, nes šiek tiek stačia galva teko nuvažiuoti laiptais žemyn ir visas dėmesys atiteko man.
Neatsimenu, kaip atsiradau duše su mergina, kuri kempine valė kraują nuo mano galvos.
Neatsimenu kodėl buvome nuogi.
– Tu baigei kažką su muzika
– Ne, kodėl taip manai?
– Nes žiauriai gerai pūti į dūdą
– Žinau
– Žinok. Pūsk. Nesustok
– Nepūsiu
– Pūsi
– Ne
– Kaip tai ne?
– Man niekas nevadovaus
– Man irgi ne
– Atrodai nerimtas
– O gali žmogus atrodyt rimtas su praskelta galva?
– Su kuria praskelta? Aš čia dvi matau
– Labai juokinga
– Tu visada toks?
– Koks?
– Na, toks, kur prasideda su moterimis
– Jei būtum vyras, prasiskeltum galvą, tave nuvestų į dušą, nušluostytų kraują ir čiulptų, ką pasakytum? Malonėk, būk geras, sustok?
– Tu juokingas
– Koks dar?
– Atrodai susimąstęs, papasakok ką veiki.
– Galiu papasakot paskutinę istoriją, bet turiu apsirengt.
– Gerai
– Žėk, tu moteris, o aš čia šeimininkas, nueik atnešk bonkę iš jų
– Tu labai nemandagus ir nesvetingas
– Jei būčiau nesvetingas, tai tikrai keistai atrodytų, jei ateitų šeimininkas, paimtų butelį iš geriančių draugų, o merginai nieko nesakys
– Išnaudotojas!
– Taip. Greit atnešk
– Kas už tai?
– Duosiu papūst į dūdą
– Tau tik dūdos ir galvoj
– Gerai, eik nešk
Ji gėrė, o aš pasakojau istoriją…
– Žinai, kai ateina pavasaris, kai viskas sekasi gerai, viskas padaryta, šeštadienis, lauke geras oras, pučia malonus vėjelis, taip ima ir kažko užsinori. Norisi apsirengt švariais, tvarkingais, ne per daug puošniais rūbais, praeiti senamiesčiu, pamėtyti batono antims. Supanti, vienam irgi gerai, pailsi nuo visko, to įkvėpimo ir kūrybos prisisemi, bet jis kitoks, ne tas veržlus, kai norisi eit stačia galva, sau ir kitiems įrodinėt. Tai toks švelnus įkvėpimas, kurio metu geriau nesirašo, negu rašosi. Atrodo, kad pabunda širdis, kad turi kažkokius jausmus. Norisi nulėkti į gėlių parduotuvę, ne, geriau į turgelį, reikia duot ir paprastiem žmonėm užsidirbt, nupirkt pačią didžiausią puokštę gėlių ir padovanot. Vienai moteriai, kuri tau patinka. Jei nėra vienos, galėčiau visosm, kurios biški patinka dalint po vieną kvietką, bet jausčiausi, tarsi laistyčiau sėklą iš balkono į kairę, į dešinę, bet visom vis tiek neužteks, tam davė, tam davė, o tam neliko. Norisi kažko vieno. Ble, aš prigėriau, tai galiu ir nešvankiau pakalbėt. Čia kaip tokia situacija, kai nueini į dušą, nori pasmaukyt, bet nežinai apie ką galvot, kad susijaudintum. Neprisimeni nė vienos padorios moters, kuri bent truputį tave jaudintų. Porno nebejaudina, adrenalinas, gėda, naujos pažintys – niekas. Jauti, kad išsilakstei ir tau reikia jausmų, tokių grynų ir tyrų.
– Tu šitą istoriją mintinai išmokęs ir visoms pasakoji?
– Jo, bet kartais suklystu, dar reiktų parepetuot
– Man įdomu, repetuok, repetuok
– Tai va, žodžiu nebeieškojau moterų ir nelabai prie savęs ką prisileisdavau. Paskambino kartą baba, sako atvažiuok, padėsi, yra darbų kaime.
O tu pati matai, koks aš – baltarankis, duobės neiškasčiau, vinies neįkalčiau, atrodo, ane? Galvoju, blet, reikia rimtai padėt žmogui, kai
mažas būdavau, tai ant ledų pitaką, tai kokį rubą nupirkdavo, tikrai palepindavo babą. Nuvykau į kaimą, dirbau blet kaip arklys, nuo ryto iki vakaro, su tačka pirmyn atgal, šiltnamy jau nužiūrėjau vietą, kur kanapes sėčiau, jei sėklų turėčiau, pjoviau žolę, laisčiau, ravėjau, karoče tapau visų meistrų galas. Atsipalaidavimui imdavau seną, supistą dviratį kreivais ratais ir važiuodavau prie upės. Vakaras. Saulė kepina. Vienas kitas raumuo užaugęs… Prakaitas žliaugia, aš be rankų vairuoju, kartais net vieną koją ant vairo užsikeliu, rūkau cigaretę. Važiuoju, o kaimas tuščias. Nieko, tik aš. Išsitraukęs nusimižu važiuodamas, apmižu dviračio štangą…
– Fu…
– Pochui, klausyk toliau, aš tau vis tiek pabaigsiu pasakot, kalbėjau užsivedęs, drebančiom rankom, atėmiau iš jos butelį ir išgėriau gerą stiklinę be užkandos.
Atėjo kiti žmonės ir leido man pasakoti, nes tikriausiai jautė, kad čia nusimato kažkas įdomaus.
Mergina trumpai papasakojo jiems, ką aš pasakojau:
– Jis čia pasakoja, kaip nuvažiavo į kaimą ir apsimižo važiuodamas dviračiu.
– Ooo, davai pasakok.
Aš važiuodavau prie tos upės ne kaip tinginys, bet kaip didelis vyras, padėjęs babai, nudirbęs sunkius darbus. Jaučiaus kaip tarzanas, išsirengdavau nuogai, rūbus šveisdavau į šalis ir rėkdamas lėkdavau į vandenį. Vidury upės stūksojo akmuo, nuo jo šokinėdavau, bendraudavau pats su savim
– Čia dročindavai?
– Ne, kalbėdavau su savim, pvz. „Booomba!!!” ir t.t.
Taip leidau savo vakarus. Dienas. Visą vasarą. Babos sveikata taisėsi, ji mane apdovanodavo skaniais pietumis, vakariene, sakė pridės į namus bulvių, obuolių, uogienės. Ji tiek daug dirbdavo, kad man atrodė, jai reikėjo ne fizinės pagalbos, o tiesiog kažko, su kuo pakalbėt. Mano baba maladiec, nes pati rūkydavo, o man neleisdavo 😀 Reikėjo slėptis 😀
– Nu ir viskas?
– Ne… Klausykit… Praleidau pačią geriausią vasarą, susitvarkiau nervus, mečiau kramtyt nagus mečiau smaukyt, mečiau gert, tik rūkyt nemečiau. Pradėjau bėgioti ir sportuoti. Buvau vienas, bet nesijaučiau vienišas. Nemoku apsakyt to jausmo. Panašiai, kaip tave atvežtų gyvuliniam vagone į Sibirą, be nieko, o grįžtum taip pat be nieko, tuščiom rankom, bet geležine, užgrūdinta siela, su pakelta savimeile.
– Einam, nachui iš čia, prisigėrė jau jis
– Gerai, viskas, sutrumpinu pasakojimą. Maudydavaus aš toj upėj, rėkaudavau kaip nesveikas ir kartą pamačiau, kad mane stebi. Ten buvo mergina, aukšta, beveik kaip aš, vyresnė, bet labai drovi. Po tos vasaros aš buvau atgavęs gėdos jausmą, iškart prisidengiau pelę, stoviu kaip Adomas prieš apsirengusią Ievą:
– Labas
– Labas, pasakė taip, tarsi būtume seni pažįstami
– Atsiprašau, kad aš nuogas… Galvojau, čia niekas negyvena…
– Viskas gerai, gražus kūnas, kodėl gėdyjies?
– O tu čia gyveni?
– Aš čia atvykau pailsėti nuo gyvenimo
– O aš čia atradau gyvenimą
Kalbėjomės per maždaug 50 metrų atstumą, susipažinę prieš dvidešimt sekundžių, bet ryšys buvo toks, tarytum kartu augom.
Kaime man buvo likę dar 15 dienų. Neturėjau nei telefono, nei varpais galėjau paskambinti, nudirbau visus darbus, pastačiau babai malkinę, padariau tiek darbų, kiek penki pasamdyti alkoholikai nepadarytų. Jėgų turėjau nesveikai daug, rytais keldavaus ne tik aš ir ne tik saulė. Buvau energijos šaltinis. Vakarais nesijausdavau pavargęs, prie upės lėkdavau nežmonišku greičiu. Kartą sprogo padanga, mečiau nachui tą dviratį ir bėgau tekinas. Bėgau nežinodamas ar ji ateis, ar maudysiuos vienas, bet dabar mano maudynės pasikeitė. Jei anksčiau kas vakarą maudydavaus vienas ir džiaugdavaus, dabar rizikavau… Man tai buvo lyg rusiška ruletė. Tikimybė, kad ji ateis, buvo maža, nes kaskart susitikę atsisveikindavom. Mes suaugę žmonės, bet bendravome kaip vaikai. Be rūbų, bet be kontakto. Jautėme begalinę trauką, garsiai svajojome, formalumus atidėliodami. Kad ir kokia neįtikėtina istorija, bet kiekvieną vakarą ji ateidavo ir mes būdavome iki ryto.
Paskutinę savaitę nieko nebedirbau. Baba matė, kad man kažkas ne taip. Jau leido rūkyt prie jos. Tiksliau pati pasiūlė, kai pamatė rūkantį.
Kai buvau jaunesnis su ja kalbėdavau niekam tikusiom temom, apie mokslus, apie tai, kaip „būk geras ir mandagus”. Tą savaitę baba pasakojo savo legendines istorijas, kaip ji vairavo motociklą, dirbo pašte, skaitydavo kareivių siųstus meilės laiškus, kuriuos tokius pat rašydavo ir mylimosioms ir meilužėms.
Išaušo paskutinė diena ir nežinojau kaip baigsis mano ir jos pažintis… Neplanavau, bet viduj jaučiau, kad mylėsimės visą naktį.
Ji neatėjo.
– Aiii, tiek blet šūdų pas baba kilojai, kačelinais ir nepaėjo, achacha… Ble, pusę valandos klausėm pasakojimo…
– Suprantat, aš turėjau progą. Kiekvieną vakarą. Bet supratau, kad daug žavesnis reikalas yra praleisti galimybę, nei ja pasinaudoti
– Jo, jo. Jei tau pasiūlys achujienai gerą darbą, o dirbsi duobkasiu, tai nesutiksi, ane?
– Man nereikia, kad pasiūlytų, aš susirasiu pats, jei man reikės.
– Bet man ir nereikia, man patiko pati vasara, pats nuotykis…