Internete radau šaunų straipsnį apie tai, kaip dvasininkai mėgdavo linksmai leisti laiką. Šaltinis:
http://www.vartiklis.lt/bible/texts/dvassex.htm
Galite skaityti pilną straipsnį arba pasimėgauti mano išrinktais perliukais 🙂
“Nežabotos aistros Bažnyčią labiausiai draskė 6-9 a., kai popiežiams teko grumtis su visuotinai dvasininkiją apėmusia sekso manija. Pirmasis tą ištvirkimą pažaboti pabandė Jonas III (5 61-579), kuris 567 m. Tourse sušaukė specialų sinodą, pritarusį draudimui mylėtis tos pačios lyties asmenims. Kartu jis nusprendė uždrausti vienuoliams mylėtis su žmonomis. Bet … ne meilužėmis! Ir atsitiko, kad už naktį, praleistą su žmona, išmesdavo iš vienuolyno ir prakeikdavo, o pasvetimoteriavę tegaudavo 100 rykščių.”
Antrasis iššūkį paleistuvystei metė Jurgis I Didysis (590-604), prisakęs laikytis celibato. Deja, tai tepadėjo tik tiek, kad dvasininkai ėmė slapukauti, o meilės vaisius skandinti kūdrose it kačiukus. Pvz., nusausinus Lateranijos sodo tvenkinį, dumble rasta apie 600 naujagimių skeletų. Popiežius suvokė, kad griežtais draudimais padėties nepagerins. Tad ėmė šviesti, parašęs kelias knygutes, kuriose išdėstė … visus įmanomus mylėjimosi būdus.
Štai pas Herodotą minima, kad faraonas Cheopsas Didžiąją piramidę pastatė už prostitučių uždirbtus pinigus. Tačiau tai buvo kitokia, dievų globojama, prostitucija, – teigia „Venus“
Būtent Egipte atsirado visi įmanomi lytinio akto technikos elementai, išlikę ir iki šių dienų. Pvz., vienas svarbiausių ritualų Izidės šventykloje buvo … minetas, kuris kažkodėl dabar vadinamas prancūzų išradimu. Egiptietiškas minetas vėliau išplito tarp kitų to meto kultūrų – toji technika įamžinta senovės indų, etruskų ir romėnų meno kūriniuose.
Masinės šventės (orgijos) buvo švenčiamos jau priešistoriniais laikais, iki atsirandant santuokos sąvokai, kai dar nebuvo moralės normų. Todėl moteris, atsiduodančias už šiltą kailį ar valgį, vargu ar galima vadinti prostitutėmis. Etrurijoje jos vadintos „lupa“ – vilkėmis. Viena tokių „vilkių“ buvo ir Romos įkūrėjų dvynių Romulo ir Remo žindyvė Akija Laurencija. Garsioji tikros vilkės, žindančius vaikus savo pienu, skulptūra – jos alegorinis atvaizdas.
Šią triukšmingą minią lydėdavo ori vadinamųjų falų nešėjų eisena, kurią sudarė dvi vyrų grupės: vieni atvirai miniai demonstravo išpuoštus falo muliažus, odiniais diržais pririštus prie klubų, kiti didžiulius žmogaus ūgio medinius falus, papuoštus gėlių girliandomis ir vynuogių kekėmis, iškilmingai nešė pritvirtintus prie ilgų karčių. Atvykus į paskirtą vietą, gražiausio falo nešėjas išimdavo iš rožiniais papuoštos dėžės dievo Bakcho statulėlę, pagarbiai ją padėdavo prie šaltinio, o 14 gražiausių merginų paaukodavo dievybei išvakarėse paskerstą kiaulę. Tada bakchanalijos dalyviai puldavo vaišintis vynu ir vaisiais. Vynas, meilūs apsikabinimai ir tarsi netyčinės „draudžiamų“ kūno dalių glamonės įkaitindavo aistras, ir netrukus visi atsiduodavo kūniškos meilės siautuliui. Apgirtę ir aistros apimti vyrai nekreipdavo dėmesio, kas atsidurdavo jų akiratyje – žmona, sesuo ar suaugusi duktė, ji kaipmat buvo parverčiama ant žemės ir abu nesivaržydami malšindavo aistrą. Bakchanalijų metu tai nebuvo laikoma nuodėme, tačiau kasdieniame gyvenime už tokį sanguliavimą būdavo griežtai baudžiama.
——————-
Beje, dėl Naujų, vis gi radau kur švęsiu. Kai kurie blogo skaitytojai liks nustebę, kad susitiksim 😉