Visada juokdavaus iš tų žmonių, kurie sakydavo:
– “Viskas, daugiau nebegersiu” arba
– “Reikia mesti rūkyti”.
Man atrodė taip kvaila visi tie pasiteisinimai: ramina, įkvėpia, padeda susikaupti. Arba “mažinu cigarečių skaičių”. Tigi meti ir viskas. Iš šalies viskas atrodo kitaip, kol pats nepakliūni į tokias pinkles.
Prisižaidžiau su degtukais ir žiebtuvėliais, kaip sakant. Kaip pradėjau po cigaretę į savaitę, užbaigiau po pakelį per dieną.
Atsisiunčiau audio knygą, kaip mesti rūkyti.
Joje visą laiką buvo kalbama apie paslaptingą metodą, kurio dėka milijonai žmonių metė, kaip autorius tapo sėkmingas ir t.t. Jis tai kartojo, kartojo, bet apie tą metodą taip ir nepasakė. Klastą perpratau jau po pirmo skyriaus. Supratau, kad tos knygos esmė paremta vadybos įgūdžiais, kuomet reikia daug kartų kartoti savo prekės privalumus, nesakyti nieko blogo, girti girti girti, kol galiausiai žmogus patiki. Taip pat dar reikia pridėti faktų, kad neatrodytų, jog mulkini. Taigi, tos knygos autorius man pasirodė didelis nevykėlis, rašantiems dar didesniems nevykėliams. Nekenčiau tų žmonių, kurie perskaitę jo knygą, metė rūkyti. Galvoju:
– “Paklausė kažkokio asilo, primelavo jiems, o jie kaip avys linksėjo galvomis ir pritatė: taip, tikra tiesa, visą teisybę pasakė.”.
Po keturių skyrių ėjau surūkyti penktą cigaretę, pasilikau dar penkias rytui.
Pabudau , nuvažiavau į darbą, bet jaučiausi taip, lyg būčiau metęs rūkyti. Nuėjau į balkoną ir po kėde pamačiau balandį, kuris peri kiaušinius. Šalia jo – “lesyklėlė” arba tiesiog plastikinis kibiro dangtis pilnas nuorūkų. Štai foto:
Rūkiau tas cigaretes ir sakiau sau: “Ble, kaip neskanu. Nu rimtai. Aš gi nerūkau. Niekad ir nerūkiau. Čia tik šiaip kvailas įprotis.” Surukęs tas kelias cigaretes, nusprendžiau jog daugiau nenoriu. Atėjo vakaras ir pajutau didelę didelę naštą. Jaučiausi kaip koks ligonis, kuriam paslaptingas balsas sako: “come, come” ir moja ranka, kviesdamas parūkyti, atsigauti, nusiraminti. Supratau, jog tai tik mano iliuzija. Nereikia man to dūmų debesies.
Pabudęs ryte kaip niekada buvau energingas. Pirmą kartą šokau iš lovos, nenorėjau pratęsti žadintuvo, jaučiau grįžtantį jėgų srautą, jaučiau, jog ne vien saulė šiandien teka, jaučiau, jog grįžo sena gera nuotaika. Tiek nedaug tereikėjo???
Atėjo vakaras ir su draugu nusprendėme daryti viskio vakarą… Prigėręs , žinoma, norėjau parūkyt…
– “Žėk, duok vieną ir aš nepyksiu. Tik vieną, daugiau nerūkysiu”
– “Tu gali mane primušt, bet aš tau duosiu atgal. O cigaretės tikrai negausi”
Pakelio pirkti nenorėjau, bet tas noras vis stiprėjo. Kai buvome klube, priėjau prie vaikinų kompanijos, paaiškinau savo situaciją, maniau iš manęs pasijuoks, duos cigaretę, parūkysiu ir mane grauš sąžinė, tačiau nustebau.
Vienas jų atsakė:
– “Tu nerūkei jau 24 valandas! Maladiec! Nebūk kaip mes! Tau pavyks!”
Ir rimtai, susilaikiau. kad nekiltų daugiau pagundų, grįžau namo. Prisėdau prie pc ir dariau eksperimentą. Įsijungiau pažinčių svetainę ir visoms merginoms iš eilės kopijavau tekstą:
– “Labas, gerai atrodau”
ir kas keisčiausia, dauguma atrašė “ačiū”.
Viena kita tik perskaitė iki galo 🙂