Įjungiau teliką, pradėjau tvarkytis namus. Rodė kažkokį britišką realybės šou apie pasimatymus. Tuomet išgirdau: „Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?”. Susimąsčiau. Pirmiausia apie tai, kad kažkada man toks klausimas atrodė labai kvailas. Galvojau, kodėl klausti to, ko žmogus nežino, gal jis nesulauks rytojaus? Tuomet buvau matęs internetinį meme’ą, kur darbo pokalbio metu žmogui užduoda tokį klausimą:
– Kaip įsivaizduoji save po 5m?
– Būsiu tavo vadovas
Ne tik išgirdau, bet ir pats panaudojau vieno darbo pokalbio metu. Pasisekė, kad suprato, praslydau, bet dabar suvokiu, jog tai buvo ne pats protingiausias atsakymas, tiksliau – ne laiku ir ne vietoje.
Kodėl dabar toks klausimas nebeatrodo kvailas? Todėl, kad supratau, kodėl jis užduodamas. Jo esmė labai paprasta – pažiūrėti, kiek žmogus yra motyvuotas, kiek turi ambicijų ir ar tikrai yra savo „rogėse”. Tarkim, jeigu atsakysi, kad visą laiką dirbsiu tą patį darbą, man tinka taip kaip yra, pridėsi standartinius „noriu tobulėti”, darbdaviui gali visai tikti, jei tas darbas yra mažai apmokamas, tu esi lengvai pakeičiamas ir sukalbamas. Šiuo atveju, ambicijų neturėjimas netgi gali būti privalumas. Bet, jeigu pretenduoji į gerai apmokamą, kur yra nemaža konkurencija, žmonės norės, kad būtum motyvuotas, žinantis, ką geriausiai sugebi, tiksliai žinantis, ko nemoki, ką norėtum išmokti ir kur turi patirties. Jei paklaus, kuo norėtum būti ateityje ir atsakytum, jog kirpėju, bet pretenduoji į duomenų analitiko poziciją, gali pamanyti, kad arba tu juokauji ir esi prie bajerio, arba šitas darbas tikrai ne tau. Ir aišku, jie gali klysti, bet taip veikia logika. Jei žmogus pretenduoja į junior poziciją, tai teisingas atsakymas būtų, kad ateityje jis norėtų būti lead’u ar bent jau senior’u. Bet tai tik vienas iš pavyzdžių. Šiuo klausimu siekiama įsitikinti ar tu matai save dirbantį / veikiantį ateityje tą patį, ką darai dabar ir ar savo vizijoje matai savo paties progresą, ar tiki, kad tau pasiseks ir ar esi nusiteikęs sunkiai dirbti, kad toks būtum.
Dabar ne apie darbą. Vėl grįžtame į tą vietą, kai pas mane fone rodė tą britišką realybės šou, uždavė klausimą „Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?” ir aš susimąsčiau. Paklausiau savęs. Kaip aš save įsivaizduoju? Ir galvoje buvo migla. Jeigu anksčiau būčiau įsivaizdavęs, kad turėsiu šeimą, vaikų, galimai turėsiu kažkokį verslą, tai vis tiek būtų tas pats, kas nieko, nes tai abstraktu. O dabar man iš tiesų yra tas metas, kai nežinau, kas bus rytoj. Nesuprantu, ar tai dėl to, kad netoliese prasidėjo karas, ar tiesiog pradėjau gyventi dabartimi, užuot galvojęs apie ateitį. Anksčiau turėjau problemą nesugebėti mėgautis šiandiena, visada ruoštis juodai dienai ar ateičiai. Ir visada buvo panašios baimės, laimės per daug irgi nejaučiau, praradau daug progų šypsotis ir mėgautis. Tuomet protingi žmonės sakydavo „mažiau galvok, kas bus, išmok mėgautis dabartimi”. Atrodo, lyg ir išmokau. Jei ne mėgautis, tai bent gyventi dabar. Bet nėra viskas iki galo gerai.
Supratau, kad būtina turėti tikslą. Tiksliau daug tikslų. Vieną didelį, suskaidyta į daug mažų tikslelių. Nes be tikslo gyvenimas gali netekti prasmės, gali pasijausti lyg žiurkėnas, bėgantis rate, nebent moki mėgautis šiandiena. Gyvenimas šia diena man netinka, nes mintys apie rytojų ar ateitį suteikia daugiau pozityvumo, jei turiu bent kažkokią viziją. Yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, kaip pvz. sveikata ar karo galimybė. Tikslus reiktų keltis tokius, kad galėčiau jų siekti nepaisant visko, t.y. kai viskas priklausytų nuo manęs paties ir įdėtų pastangų, o mintys apie tikslo įgyvendinimą, man padėtų ryte šokti iš lovos ir eiti į gyvenimą gyventi, žengti žingsnį arčiau tikslo. Tai gali būti bet kas: nubėgti Maratono distanciją, parašyti knygą, išmokti groti gitara ar panašiai. Tuomet susimąstau, kad tikslas negali būti tiesiog, kad būtų. Pvz. kas iš to nubėgimo? Reiktų tiksliai žinoti, kam ir ką noriu įrodyti ar kodėl man to reikia. Ar jį įgyvendinęs jausiuos laimingas ir kaip ilgai? Ar norėčiau jį pakartoti, ar norėsiu pagerinti, ar po to imsiuos kažko, kas su tuo nesusiję? Apie ką būtų ta knyga, ar aš turėčiau papasakoti kažką naudingo? Groti gitara – abstraktus tikslas, kada nuspręsčiau, kad jau išmokau ir tikslas pasiektas? Galimai reiktų sukonkretinti ir nuspręsti, kad pvz. be klaidų sugroti kad ir kokią Foje – Laužo šviesa.
Jeigu manęs šiandien paklaustų, „Kaip įsivaizduoji save po 5m?”, aš neatsakyčiau arba atsakyčiau nesąmonę. Konkretaus tikslo neturėjimas erzina. Todėl šiandien nusprendžiau permąstyti pastarųjų metų įvykius, pokyčius, veiklas, pagalvoti, ko turėčiau atsisakyti, kur gaištu laiką ir švaistau resursus, kur turėčiau pasitempti ir sumąstyti tokį tikslą, kurio norėčiau siekti kiekvieną laisvą minutę ir man tai teiktų malonumą. Tikiuosi, tu turi tikslą ir sėkmingai jo sieki. Jeigu ne, siūlau susigalvoti, galimai tavo gyvenimas taps įdomesnis. Beje, pačiam keista, kaip viena frazė, išgirsta per kažkokį realybės šou, sukėlė tiek pamąstymų. Bent jau mintys nebe apie karą.