Nesiliauju apie ją galvojęs.
Rašau, o iš jos jokio atsako nėra.
Nusprendžiau, kad reikia taip nepalikti ir pagavęs vienatvę už plaukų, panardinsiu į alkoholį.
Pagalvojęs apie tai, įsivaizdavau kibirą, padėtą ant šulinio, o šalia jo gulintį išvargusį žmogų,
kurio galva prieš akimirka ištraukta iš to kibiro, kuriame buvo panardinta ir laikoma tol, kol
nebeturės oro.
Galva ištraukiama ir vėl panardinama. Gerai čia sugalvojau.
Gėriau ir vaidinau liūdną.
Mėčiau draugus iš Facebooko.
Jau per daug turiu.
Yra 99, reikia padaryti 54.
Prieš išmesdamas, apie kiekvieną pagalvodavau.
Kai kuriuos mėčiau negailestingai, šaltakraujiškai.
Kai kuriuos mėčiau drebančiomis rankomis.
O iš jos kaip nebuvo žinių, taip nebuvo.
Liūdna.
Atėjo kita diena.
Čia tipo šiandien.
Šiandien parašau jai ilgą laišką.
Atsisveikinimo.
Na, ne tą, kur palieka, kai išeina iš šio pasaulio.
Bet tą, kai nusprendžia atsipisti ir nebeįkyrėti.
Bet neišsiunčiau.
Pochui, pagalvojau, gal dar pasikankinsiu.
Ką tik gavau žinutę.
Su bučkiu.
– Labas, buvo pasibaigus sąskaitą. Geros dienos :*
Aukščiau bandžiau sukurti kažką tokio su cinkeliu, bet gavosi per daug vaikiška.
Šiandien dėka įdomaus žmogaus kilo mintis moteris lyginti su knygomis.
Moterys tokios sudėtingos… Žiauriausios tai tos, kurios kaip mokslinės knygos. Turi būti atidus, susikaupęs, bet, jei viską supranti, jautiesi toks ypatingas ir geresnis už kitus.
Psichologinės ir filosofinės knygos tai, tiesą sakant, užpisa. Kalbama mįslėmis ir susidaro vaizdas, kad pats autorius nežino atsakymo. Ne tik moterys būna tokios, kur nesupranta, ką šneka. Ir vyrų tokių pasitaiko. Kokio baliaus metu „šauna” keletą teiginių, kur tipo visi turi žinoti. Pvz. mano pusbrolis buvo išgirdęs dalį frazės: „Kas pavalgęs neparūko….” ir kai taip pasako, kitas žmogus užbaigia. Aš pats nenaudoju tokio išsireiškimo, tai man jo žinoti ir nereikia, o va jis naudodavo. Savo kompanijoje visada kas nors jį išgelbėdavo, o kartą svetimoj kompanijoj ir „sudegė”
– Kas pavalgęs neparūko…
– Ir kas tada?
– Aaa.EE… Nieko. Nežinau
Pateikiau paprastą pavyzdį, bet tikrai tenka tokių gudruolių sutikti, ypač neišsilavinusių tarpe.
Na, daugiau jau kiekvienas pats gali papildyti kokių būna:
vaikiškai mąstančios – spalvinimo knygelės,
žolę rūkančios ir šiaip daužtos – pasakos,
beraštės – šikpopierius,
romantikės – romanai nu ir taip pasaka iki galo.
Yra dvi moterys. Kaip dvi knygos. Jos abi įdomios savaip. Nuo nė vienos iš jų nesinori verkti. Viena įdomi, norisi ją skaityti, kitoje gražesni paveikslėliai, labiau norisi vartyti. Skaityti knygą – bendrauti su ta mergina. Žiūrėti paveikslėlius – žavėtis tyliai.
Protingi žmonės sako, kad dviejų knygų vienu metu negerai skaityti. Šiaip jo, nes gali paskui susimaišyti. Pvz. grįžti namo ir žmoną vadini meilužės vardu. Pritariu, kad negerai skaityti kelias knygas vienu metu.
Taip pat negerai paskaityti ir numesti. Knygą turi skaityti kaip mormonai skaito savo „The Book of Mormon” – skaito kiekvieną vakarą, o kai pabaigia, skaito iš naujo. Taip įsivaizduoju ir santuoką, meilę ir panašiai. Bet ar protingas žmogus bus perskaitęs vieną knygą per gyvenimą?
Kai kurie žmonės paaukoja visą gyvenimą vien skaitymui. Arba, padarius vertimą iš knygų pasaulio į realų – paaukoja gyvenimą pisimui. Šito sakinio nenorėjau rašyti, bet skaitytojai dar nėra tokie įsijautę, kad skaitytų tarp eilučių, tai dar grūdinu, grūdinu…
Tai aš kaip koks knygų lentyna`s. Pridėta knygų – tai tipo prisiminimai apie moteris arba jos pačios. Galima išmesti knygas ir pasidaryti barą, prisidėti butelių. Tuščių. Nekenčiu, kai žmonės kolekcionuoja tuščius butelius.
– Štai , svečiai, pažiūrėkite, mes gėrėme Džiaką, peršama mintis
Į lentyną vieni deda knygas, kokias nori matyti kiti: populiariausias, gražiais viršeliais, kartais kokią Kamasutrą, norėdami pasipuikuoti, kokie jie šaunūs pisliai esą. Noriu pasakyti, kad žmonės deda knygas, kurios jiem nachui nereikalingos, deda dėl kitų, kad sudarytų įvaizdį. Vėl grįžtant iš metaforų pasaulio į mano realųjį, aiškinu vertimą – susiranda kokią fyfą mergą, kad visi galvotų, koks jis šaunus, kokia jo žmona graži, o širdy tuštuma – knygos gražios, o atvertus viduj tuščia… Tuščia, tai dar px, gal britvutė kokia, gal užrašytas prakeiksmas.
Kaip atrodo mano knygų lentyna?
Knygos gali būti visiškai skirtingos. Gali būti rastos apdulkėjusios, apiplyšusios ar pirktos parduotuvėje. Žinoma, gali būti pirktos ir su akcija. Nemėgstu skolintų knygų. Mėgstu savo. Mėgstu skolinti knygas, bet jos turi pas mane sugrįžti.
Iš tiesų, mano lentynoje knygų nėra. Man daug gražiau, kai ten tuščia… Knygas slepiu po lova.
Po šito gilesnio pamąstymo, įdėsiu nuotraukas iš sovietmiečio. Jas radau vieno susireikšminusio žmogaus profilyje. Apie jį irgi norėsiu kada nors papasakoti.
Sovietinė manekenė be liemenuko:
Eilė prie dešros:
Jureivis ir pachotkė:
After party:
Tinginiai, vagys, sukčiai!
Ligoninė:
Šachtiorai:
Biški reikia šnapso:
Mergina, besiruošianti miss konkursui:
Pastebėjau, kad dabar taip irgi madinga, o tai atėję iš devinto dešimtmečio:
Šitas apgaulingas, kaip mano įrašai ir aš pats: