Ar kada nors jauteisi taip, kad tau nieko netrūko?
Gulėjai ar sėdėjai ir negalvojai ką veiksi už kelių akimirkų, ką veiksi rytoj?
Galėjo būti daugybė situacijų, kai jautiesi būtent taip, pateiksiu kelias iš jų:
Buvai komoje (avarijoje, nuo alkoholio, po operacijos)
Buvai apsikabinęs žmogų ir žinojai, kad tau reikia būtent jo
Laimėjai didelį prizą, esant mažai tikimybei
Įvykdei seniai pradėtą darba
Pasiekei gyvenimo tikslą …
Pavyzdžių galėtų būti n, tikiuosi bent vienas buvo nutikęs ir jums.
Jei nebuvo nutikęs, tikriausiai giliai pasąmonėje to norėtumėte… Norėtum…
Bet ar buvo kada taip, kad apkabintum žmogų, tau su juo būtų gera, bet kažko trūksta…
Ir žinai, kad kažkur… Kažkur šioje žemėje, jei ne šioje, tai kitoje, yra kažkas, su kuo tau
gali būti gera. Jei nori rasti tą kažką, visų pirma, tau reikia ieškoti…
Kartą bendravau su vaikinu, kuris baigė mokyklą, išlaikė valstybinius egzaminus, kurių atitinkami įvertinimai buvo 97, 99 ir 100 procentų (Lietuvių, matematika, istorija). Jis ruošėsi stoti į kunigų seminariją. Man egaminai dar buvo toli-gražu, bet buvo smalsu, kaip jam tai pavyko…
Išgirdau keistą atsakymą, tačiau jis man nekėlė juoko… Nekėlė ir nerimo, tik buvo smalsu…
Jam padėjo Dievas, su kuriuo ryšį jis rado vaikščiodamas į bažnyčią… Paklaustas, kaip užmezgė ryšį, atsakė :
– “Kas ieško – tas randa”.
(Manau, šiam mano įrašui informacijos pakaks. Dar galiu pridėti tiek, kad šiuo metu jis yra metęs teologijos studijas, studijuoja fiziką , turi merginą.)
Taigi… Ne kartą būdamas su žmogum, iš kurio girdėdavau meilius žodžius, jaučiau tuštumą. Pradėjau ieškoti tinkamo, juk “Kas ieško – tas randa”.
Ieškodavau… Rasdavau… Pamesdavau.
Vėl ieškodavau… Vėl rasdavau… Vėl pamesdavau…
Po daugybės paieškų, klajojimo metų, šiandien supratau vieną dalyką…
Šie žodžiai yra teisybė. Ir jie veikia. Bet arba jie yra skirti religijai, arba jie turi tęsinį…
Radau žmogų, su kuriuo man gera. Aš radau. Bet nėra pasakyta, kad kas randa, tas nustoja ieškoti…
Radęs aš ieškau toliau. Ieškau ir vėl randu. Ir taip kuo toliau, tuo geriau randu.
Tik dabartinis ieškojimas nuo pradinio ieškojimo skiriasi tuo, kad pradėjau ieškoti neturėdamas nieko, o
dabar turiu vis daugiau ir daugiau. Ir visi variantai idealūs. Kiekvienas savaip. Net jei visus suklijuočiau į vieną vietą – aš vistiek ieškočiau.
Vaizdingai savo paieškas galiu apibūdinti kaip azartą prie pokerio stalo. Kaskart ant kortos pastatau savo likimą, žinodamas, kad arba laimėsiu dar daugiau, arba pralaimėsiu viską.
Arba viskas, arba nieko.
Ieškojau sprendimų. Galbūt aš jaunas. Galbūt tai tik įprotis. Galbūt man reikia išsilakstyti. Galbūt ateis laikas…
Koks dar laikas? Koks dar jaunas? Randu žmogų, kuris ir protingas, ir gražus, ir kitiems blogo nelinkintis. Nesinori jo įskaudinti. Ir nebeieškau kitų. Bet ką daryti, kai yra keletas merginų, kurias visas pernščiau per jūrą, per ugnį, per pelkes. Jei galėčiau rinktis, pasirinkčiau geriausią, bet jos visos geriausios.
Tai lyg sutartis su nelabuoju, kai turi būti atsakingas už kiekvieną savo žodį, apsvarstyti kiekvieną sekantį žingsnį, numanyti kitų veiksmus.
Na, neturėti nieko , tai ne mano charakteriui, todėl , jei manęs paklaustų:
Arba viskas , arba nieko, statyčiau savo sielą už viską ir kiščiau galvą po giljotina, laukdamas likimo sprendimo