Žmonės kaip žmonės. Gyvena šeimoje, augina vaikus, švenčia šventes, žiūri Panoramą, diskutuoja apie tai, kas patogu ir patyli apie tai, kas nepolitkorektiška. Tiesą sakant, būna visokių. Toje pačioje šeimoje kartais išsiskiria požiūris į religiją, politiką ar atlyginimą. O kartais kaip tik gerai sutaria ir vienas kitą papildo. Bet šis įrašas ne apie tai. Čia rašysiu apie tuos, kurie dar vieni, kurie skrenda kaip paukčiai ir dar iki galo nežino – tai laisvė ar baimė pakliūti į narvelį.
Yra daug visokių citatų apie vienatvę. Pvz. gražiai skamba išsireiškimas iš kažkokio A. Matučio veikalo, kur sakoma „Vienišas minioje”. Tie vieniši žmonės iš tiesų yra įdomios asmenybės. Jie jau žino, ką reiškia būti atstumtam, juos užknisa prisitaikyti prie kitų, iš jų sunkiau sulauksi dejonių ar pageidavimų. Įprastai – duok jiems veiksmo, siūlyk praktiškai bet ką – sutiks, nes retai siūlo. Įprastai jie tie, kur turi siūlyti, todėl kartais ir toks žmogus nori dėmesio.
Šio įrašo kontekste paukštelis gali būti bet kurios lyties. Tai toks žmogus ar žmoga, kur norisi bendrauti, bet neskuba į santykius dėl kokių tai nors priežasčių. Pvz. tai, kad paukštelis ilgą laiką buvo narvelyje ar tai santykiuose, ar neseniai išsiskyrė, ar augina vaiką ir ieško ne naujo tėvelio, ne mamytės, kažko laiko praleidimui ar tiesiog „kažko”.
Kodėl atsiranda tokie paukšteliai ir kodėl jie taip gyvena, kas gi pakels ranką ir paaiškins? Kuo žmogus turi daugiau pasirinkimų, tuo tampa išrankesnis. Kartais to žmogaus idealių savybių sąrašas toks ilgas, kad net pats nesuvokia. Kartais, partneris atitinka visas įmanomas savybes, bet vis tiek kažkas negerai, nes galbūt paukštelis pamiršo kokį nors kriterijų arba dar nesugalvojo, kodėl kitas, būsimas partneris dar neatitiko to kriterijaus.
Į tokią būseną paukštelis patenka, kai pradeda bendrauti ir susitikinėti. Idealiu atveju – su vienu žmogumi. Deja, gyvenimas parodė, kad kitam reikia duoti laiko, asmeninės erdvės, nebūti pernelyg įkyriam. Kitaip tariant – jei paukštelis nori mėgautis gyvenimu, jam reikia mažų mažiausiai kelių pašnekovų, pašnekovų – čia švelniai pasakyta. Tada viskas eina, tarsi, patepta sviestu ar tai lašiniais. Aišku, konkretumo tame nedaug, rimtų santykių irgi nenusimato, bet, jeigu, tarkim, tuo metu pagrindinis tikslas yra orientuotis karjeroje ar atsigauti po buvusių santykių – tai yra pats tas.
Tik viena smulkmenėlė. Paukštelis turėdamas kelias simpatijas arba kaip dabar madinga sakyti „crush’us”, pradeda truputį nesiskaityti su žmonėmis, o to tikslaus galimų crushų limito skaičiaus kaip ir nežino. Gali sau teigti, kad va, miegosiu su vienu, bet su kitais susitikinėsiu, tai, jei ne atsargai, tai bent gal geram laiko praleidimui, kažką naujo sužinosiu, turėsiu su kuo būti, kai bus liūdna. Iš vienos pusės – why not? Iš kitos – paukštelio crushai gali greitai suuosti ir paukšteliui gali tekti čiulbėti prie suskilusios geldos ar net rašyti planams b, ar net c. Tie planai b ir c nuskambėjo kaip kokie hepatitai, bet tokie dalykai egzistuoja. Būna, kad žmogus nori to, ko negali gauti, arba tiesiog nenori to, kas nori paukštelio. Kai kurie paukšteliai į tokius spjauna iškart, kai kurie visgi pasilieka „juodai dienai”, nors gal reiktų sakyti kokiai rožinei, nes juodos naudojimas gali sukelti nepatogumų.
Kartais žmonės pamato paukštelį, žino, kad jis turi daug variantų, daug crushų ir tiesiai šviesiai deda atviras kortas: paukšteli, aš tikiu, kad tu dabar neieškai santykių ir galimai nevaikštai į pasimatymus (naujus), nes tikriausiai ir taip dabar esi pasimetęs, nežinai, ko tiksliai nori gyvenime, tave lyg ir kankina vienatvė, bet santykių dar nenori. O nenori, nes gal bijai buities, gal bijai, kad nebus traukos, gal nenori grįžti į narvelį, gal tau laimę teikia maniakiškas ieškojimas. Maniakiškas – tai tyčinis veikimas, tikintis, kad tave pagaus, o šiuo atveju, pagavimas reikštų laimingusi ir dorus santykius. Bet kokiu atveju, paukšteli, aš noriu stoti į eilę. Tarp visų tavo crush’ų, už visų planų b ar net c. Started from the bottom, su mintim pakilti į number one.
Tokių patyrusių paukštelių medžiotojų pasitaiko, bet paukštelis retai surizikuoja. Įprastai, jei tai krokodilo taktika – laukia, kol paukštelis tikrins jo ribas, ar su juo saugu. Išsižioja ir laukia, kol paukštelis atskris iš smalsumo pažiūrėti, kas nasruose. Bet nekąs. Krokodilas nekanda, kol nesudirgini jo gomurio. Na, gal aligatorius, bet px, tiksliai neskiriu jų. Esmė, kad paukštelį galima apžaisti. Būtent to paukštelis ir nori. Būtent dėl to paukštelis niekur neskuba, jam norisi žaisti, norisi, kad kažkas su juo žaistų, kad juo domėtųsi. Kad jį analizuotų ar net sektų kaip seriale You. Tik nori žaisti ne pagal jo taisykles. Pagal kito įdomiau, nes savo žaidime paukštelis visada laimi arba kartais visgi pripažįsta, kad jo žaidimas neturi pabaigos ir tik kito įsikišimas gali jį ištraukti iš visos tos nesąmonės. Kartais net ir krokodilo…
Paukštelis dažnai pakliūna į karuselę, kai viskas kartojasi, tik auga crush’ų skaičius. Tuomet kitus skirsto jau pagal pseudo kriterijus, kaip kad vibe’o jautimas, populiarumas ar patogumas, nors puikiai suvokia, kad tai laikina. Paukštelis gyvena nei paleistas, nei pakartas, lyg ir žino, kad visa tai baigsis ir vėliau tokios progos nebebus, lyg ir suvokia, kad tai niekur neveda, lyg bijo įsipareigoti, bet ir tuo pačiu norėtų, bet ir bijo. Paukšteliai yra bailiai. Jie bijo pačios baimės, įsipareigojimų, nuobodybės ir vienatvės.
Pabaigai trumpas disclamer’iukas, atsakomybės atsisakymas – tai čia ne apie save. Aš nei paukštis, nei krokoko. Tiesiog nesimiega, o trečią ryto gulint lovoje kyla įvairiausių minčių 🙂