Pirma pradėsiu nuo juokelio, kurį šįryt užtikau “Facebooke”:
Kita istorija bus apie mano draugą. Taip, tikri draugai tie, kur į akis pasako tiesą, o kitiems tave tik giria. Aš tikras draugas tas, kuris žino, kad jis skaitys šį įrašą ir gal jam šiek tiek sustangrės smegenėlės.
Jis ne šiaip miškinis žmogus, kuris niekam tikęs, bet priešingai – visi jį giria, jis nepranokstamas IT srityje, jo dėka ir turiu darbą ir apskritai jo dėka išmokau programuot.
Taigi, jis, vos ne tobulas vyras, bet karts nuo karto išlenda spraga. Mano akimis, ta spraga yra – “mužykiškumas”. Na, kitaip negaliu suformuluoti. Pvz. jei sakyčiau, jog jis nedėkingas ar neetiškas, būtų netiesa. Priešingai, jis visuomet kelis kartus pagalvoja, tuomet sako. Bet tas rimtumas būna ne natūralus, bet iš paskaičiavimo.
Pvz. kai atvykstu pas jį į svečius, kad ir koks bebūčiau alkanas, negaliu nieko prašyti, nes jam tiesiog gaila. Jei reikia minimalios pagalbos garaže, jis sugalvos daugybę priežasčių, kad atsikratytų naštos. Tuo tarpu mano namuose, jam nereikia nieko net klausti. Gali viską imti iš bet kur, kaip šeimos narys. Gali atvažiuoti, net kai manęs nėra, pasiskolinti kokį nors įrankį ar paprašyti paslaugos. Šeimos nariai jį priima kaip savo. Ir šiandien, kad ir kokia tai būtų smulkmena, man tai buvo smūgis į “pabybius”.
Pasiūliau jam riešutų:
– “Sveikas, nori riešutų?”
– “Noriu, bet neimsiu. Žinai dėl ko? Kad tu iš manęs nieko neprašytum”.
Norėjau garsiai pasakyti ką nors negražaus, pvz. kad kai tėvas jį užtaisinėjo, tikriausiai buvo su kelnėmis, bet pamaniau, kad beprasmiška…
Tuo tarpu, jei jam nutinka kokia bėda, ar reikia pavežti, ar dar kažką padaryti, visuomet pirmu taikiniu kreipiasi į mane.
Kodėl rašiau šį įrašą? Nu, man nesmagu ant dūšios, neisiu gi ir neklausinėsiu kitų, ką apie tai galvoja. Pamiršti nenoriu, nes pamiršęs dar kada jam pasiūlysiu ką nors iš mandagumo… Tai tiek