Pradžiai, apšilimui, kaip visada, šiek tiek visų mėgiamo… bullshito 🙂
Čia specialiai, kad prikaustyčiau tave ir skaitytum iki galo, nes taip reikia.
Kai sužinai kito paslaptį arba slaptą istoriją…
Kai po to sužinai kitų paslaptis ar slaptas istorijas…
Kai suvoki, kad jų istorijos persipina ir tu pats to nenorėdamas, išsiaiškini tų istorijų dalyvius, jų tapatybes, suvoki, kad ta istorija tikra ir galvoji, bl, koks mažas pasaulis.
Kai per greit įsiveli į santykius ir pradedi eiti į kompromisus. Kai turi kažko išsižadėti, daryti kažką, kas tau nepriimtina ar nemalonu… Kai išsižadi to, prie ko buvai pripratęs ir staiga meti, patiri tokį patį efektą, tarsi staigiai būtum metęs rūkyti. Tu tampi pažeidžiamas. Tu nesi tu.
Tampi piktas, irzlus, manai, kad tau staigiai reikia parūkyti ar tai pasipisti. Kitaip tariant, galvoji, kad kažkoks senas įprotis tau sugrąžins tave.
Išsiskiri, parūkai ar tai … pats žinai… supranti, kad tau gal to ir reikėjo, bet ne tiek daug, bent truputėlį. Arba reikėjo mesti pamažu, o ne viską iškart. Arba nemesti visai, o abiems gyventi ir būti savimi, nes taip ar taip išsiskyrėt, nes nėjot į kompromisus, kaip ir nebuvo ko prarasti? Juk blogiau nebūtų buvę, rezultatas tas pats. O gal net nereikėjo būti kartu?
Bullshito pabaiga. Dabar turėjai šiek tiek suirzti, paklausti savęs, wtf, kokius šūdus jis čia rašo, bet dar biški paskaitysiu, jei neužkabins, toliau scrollinsiu Instagramą. Bet užkabins, nes aš žinau, ką darau. Aš įlindau į tavo galvą, haha.
Jeigu mokyklos laikais išgyvenai ne pačius geriausius laikus ir sulaukdavai patyčių arba buitiškai tariant tave duchino, tai yra keli variantai… Arba tu užaugai, prasimušei ir tie, kas tave duchina, dabar tau keičia padangas servise arba tu nepaleidai minties atkeršyti ir manai, jog visi, kas patyrė tą patį, ką tu, turi susivienyti ir pamokyti kitus ir visus, kas panašiai elgiasi, kaip kad elgėsi tavo engėjai. Na, nes tipo tu nori gero ir taip atiduosi savo duoklę, apsaugosi kitus potencialius duchus nuo patyčių, nes gyvenime nebeegztistuoja natūrali atranka ir visi gali nevaržomai nusišnekėti ir niekada nereikės už tai atsakyti. Čia kreivų veidrodžių karalystė. Mokyklose vis dar egzistuoja patyčios ir vis dar pasitaiko modelis, kad skriausk kitą arba duchins tave. Ne tik pas mus. Užsienyje irgi. Šiais laikais tai labiau pasireiškia ne fiziniu pavidalu, o galbūt labiau psichologiniu ar internetinėje erdvėje.
Visi klysta. Vieni dažniau, kiti visada. Tie, kas tave duchino, galimai klydo. Galimai gyvenimas juos nubaudė po to, ką tau darė, o gal dar ir prieš tai. Galimai jie ir neklydo, nes galimai tu bandei jų ribas, provokavai, o jie buvo vieninteliai tavo socialinio eksperimento dalyviai, kurie sureaguodavo ir galimai tau duodavo pizdy. Nes tu galimai netinkamai pasirinkai auditoriją. Bl, negalima sakinio pradėti „nes”, bet visiems pasitaiko. Galimai, patyčios buvo tavo gyvenimo išbandymas, su kuriuo susitvarkei ir padarei išvadas. Pats faktas, kad skaitai mano blogą ir supranti, apie ką kalbu, gali reikšti, kad tau jau neblogai sekasi gyvenime, nes mano blogo neskaito žmonės, kuriems sunkiai sekasi su teksto ar pasaulio suvokimu. Galimai tu buvai ir likai duchu, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Duchu, pasislėpusiu po pareigomis, brangiais rūbais, stogu, skaniu kąsniu, veiklomis ar intelektu. Galimai tu manai, kad tapai garbingu žmogumi, bet vat dabar duchini kitus už tas nuoskaudas, kurias patyrei, už patyčias, ašaras, beprasmybę ir bejėgiškumo jausmą. Galimai dabar tau taip gera atsigriebti ant žemesnio intelekto ar prastesnės išvaizdos žmonių. Galimai tavęs neduchino ir tau nuskilo. Visko būna. Kaip ir tas krikščioniškas požiūris, kad reikia atleisti. Nekalbu apie kito žando atsukimą. Turiu mintyje iš poterių tą citatą „Ir atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Kas vakarą, kai meldžiuosi, klausiu savęs, ar aš sugebu atleisti?
Ar žmonės moka atleisti? Ar sugeba? Kas mums svarbu, kai mus įskaudina ar padaro ką nors blogo? Ar mes esame tie, kurie nori, kad mus įskaudinęs žmogus kentėtų labiau, nei mes? Ar mums svarbiau, kad kitas pripažintų kaltę, susivoktų klydęs, gailėtųsi, atsiprašytų ir stengtųsi daugiau nenusidėti? Ar mes tie, kurie išlaukėme kitų klaidos ir dabar ėsime juos visą gyvenimą? Ko mes norime? Taikos? Teisybės? Kito kraujo? Bet, ko, kol mes pamiršime tą skausmą, o tuo tarpu, tegul kitas kenčia? Kartais žmogus padaro klaidų, už kurias tenka „praleisti tris ėjimus”, nebent jam pasiseka ir „išridena dvigubą dublį”, bet dažniausiai klaidos yra hyperbolizuojamos, išpučiamos, iš musės padaromas dramblys. Beje, iš kiekvienos klaidos galima pasimokyti, padaryti išvadas ir augti.
Stagnacija. Metai bėga, o kas buvo nelaimingi, tie tokiais ir liko. Čia jau nesusiję su duchais ir atleidimu. Šiaip tik svarstau. Manau, kad žmonės savyje turėtų kažką keisti, kad rastų laimę. Kalbant apie tuos duchus, krikščionybę, kito žando atsukimą ir atleidimą… Pats to nepasirinkau, bet dėl savo atvirumo ir tikrumo, sulaukdavau dėmesio, kuris ne visada buvo pats maloniausias. Tiesa, tai užgrūdino ir nebaisu vienam eiti į minią. Dabar nepasirinkčiau atsukti kito žando. Labai skauda, kai iš nosies traukia tuos bintus, prilipusius prie odos. Statistika sako, kad mano nosis lūžus tris kartus, o kai kurie žmonės supranta tik tą kalbą, kuria kalba patys. Beje, dauguma žmonių dedasi daug kietesni nei iš tikro yra. Gerai pagalvojus, galima rasti kiekvieno silpnų vietų ir smurtas turėtų būti paskutinė priemonė, ieškant teisingumo. Labai tikiuosi, kad mokyklose nebeegzistuoja tas kultas, kai kažkas bijo sulaukti kitos dienos, bijo netekti savo daiktų ar pergyvena dėl savo saugumo ar orumo, kai tuo momentu stipresni keliese engia kitą.
Trumpai tariant – aš daugumai atleidau, tikiu, kad jie pasikeitė arba gyvenimas jiems davė spragilų ir jie kažkaip kitaip susivokė. Kai kurie irgi keitė nosį, ne vien aš. Kartais būna visko. Beje, „duchas” – negražus žodis, jį jums įskiepijo gatvės kultūra, kuri pasiėmė tai neaišku iš kur. Jeigu toks jautiesi, nesvarbu, kuria prasme, nebijok pakovoti už save. Tai bus geriausi tavo prisiminimai, prieš leidžiant tave į duobę ar kišant į pečių.