Viena draugė pasiūlė eiti į filmą.
Parinkau tinkamą laiką, susitikome anksčiau, šnekučiavomės ir nusprendėme apeiti garbės ratą
apie miesto pažibą – senvagę.
Pakeliui praėjome kavinę, kurios kiemelyje sėdėjo daug merginų, kurias beveik visas pažinojau.
Viduje jas laikiau kandimis, bet tuo pačiu ir džiaugiausi, jog jos yra.
Jų dėka apie mane pasklido daugybė kalbų, kurių dėka tapau žinomas merginų tarpe.
Na, žinomas iš blogosios pusės, bet geriau taip – negu visai nežinomas.
Pavyzdys – norvegas teroristas: išskerdė, iššaudė žmones, o dabar juo visi domisi: ką jis valgo,
kokią muziką klauso, kokius kompiuterinius žaidimus žaidė prieš nusikaltimą.
Man viskas paprasčiau – tereikėjo kažkam neįtikti ir barškuolės gyvatės apiplakė mane savo liežuviais.
Sėdinčiųjų tarpe buvo ir pagarbos vertų. Mažiausiai viena, o gal net ir dvi.
Pro jas praėjau apkabinęs draugę, sulaukiau replikų, juoko, beprasmio juoko.
Kai būdavau paauglys ir eidavau pro būrį tų , nemėgiamų merginų ir jos rėkdavo įvairiausias nesąmones,
į tai sureaguodavau labai emocingai, galvodavau ar veltis į kvailas diskusijas ar nueiti, apsimetus, jog
negirdėjau.
Vakar buvo kitaip. Nė vienas žodis man neįsmigo. Žodžiai, tarsi “darts” strėlytės atsitrenkė į metalinę
ir krito man po kojom. Nežinau, galbūt dėl to, jog žinojau, kad dauguma jų nelaimingos, išgyvena
nelaimingas meiles, neranda to vienintelio. Iš dalies mes visi panašūs, skirtumas tas – kad man jų šiek
tiek gaila ir aš net gi joms padėčiau, jei galėčiau ir blogu žodžiu neminiu, o jos toliau karksi kaip varnos 🙂
Juokingiausia ne tai. Juokingiausia, kad po kelių valandų iš jų sulaukiau prašymo parvežti namo.
Žinoma būčiau pasiuntęs nx, bet parašė būtent ta mergina, kuri mano draugė. Paskutiniu metu
ji man atstoja geriausią draugę, tad nedvejodmas sutikau paimti.
Atvykau, surinkau merginas ir įvyko “fail”.
Visų pirma, ant galinės sėdynės buvo pilna obuolių 😀
Visų antra, ant galinės sėdynės mėtėsi antrankiai, bet šįkart didžiavausi tuo, jie turi lesiti pasireikšti
merginų vaizduotei ir fantazijai.
Viena iš merginų bandė mane pristatyti draugei, kurios nepažinojau… Supratęs, kas per spektaklis
vyksta, nusprendžiau prisistati pats:
– “Labas, Aš (Vardas) (Pavardė), esu mergišius, pisu viską kas juda.”
Mergina nesutriko, bandė įtikti, stumti laiką.
Aš tęsiau pradėtą mintį:
– “Pisu kas juda, bet … supranti, šiais laikais mažai kas juda, dauguma guli kaip lentos, todėl iš dešimties lieka kokios dvi, tai iš šimto apie 20% …”
Ji: – “20%, tai čia pakankamai daug…”
Aš”
– “Supranti, neužtenka vien judėti, reikia dar ir jausmų, dar atkrenta, lieka kokie 5%”
Ji: – “Kam tie jausmai…” (provokavo mane).
Aš tęsiau: – “Plius dar figūra: papai, užpakalis… na, dar ir akys labai svarbu, tai iš šimto kokios dvi liktų”
Mergina baigė diskusiją.
Nežinau kodėl buvau toks bjaurus, bet pasijutau kaip niekad gerai. Žinojau, kad vežiau širšes iš širšių lizdo (ne visas), kurios mane sugeltų, vos tik progai pasitaikius, bet norėjau to.
Atsisveikinant jos buvo mielos.
Sekantį kartą, vėl kai eisiu pro jas, vėl bus šūksniai , pastabos ir nesąmonės.
Keista, kad merginos taip elgdavosi keturiolikos, taip elgiasi ir dvidešimt vienerių 🙂