Kai Darius buvo nepilnametis, tėvas su juo bendraudavo, negali sakyt visai nekalbėdavo, bet niekad nepasakodavo apie save. Bet vos tik sukakojo aštuoniolika, atrodo, kad iki tol visą laiką buvo kokonas ar tai koks konkorėžis, o dabar jau vyras. Tėvas šneka nesustodamas, pasakoja vieną istoriją po kitos apie save ir savo draugus. Pasirodo, Dariaus tėvas ne šiaip kokia torpeda ar sovietinės idealogijos auka, bet jo tėvas oldschoolinis reiveris, gyvenęs Kauno centre. Tais laikais centre gyvendavo tik turtingų tėvų vaikai, galėję gauti ką tik nori – nuo suomiškų treningų, iki tikrų džinsų. Tai vyrai, gyvenę visai kitokį gyvenimą, nei rajoniniai, kurie kasdien keldavosi į žūtbūtinę kovą už reputaciją, vartodami vištoms auginti skirtus steroidus.
Tėvas dar buvo ir didžėjus, tais laikais! Pasijungdavo juostinį magą, S90 kolonėles, eidavo per mokyklas ir grodavo. Buvo tikras žvaigždė. Beje, tarp kitko, ne tik Dariaus, bet ir mano tėvas, kai dar buvo gyvas ir jaunas, irgi buvo DJ, jeigu ką.
Kartą tėvas turėjo groti mokykloje tokiame rajone, kuriame apgyvendinti visi, kadaise buvę tremtiniai. Nenuostabu, kad tas rajonas natūraliomis sąlygomis yra vienas pavojingiausių miesto rajono. Kad nebūtų baisu, Dariaus tėvas atvarė su draugeliu Valdu. Diskoteka vyksta, tai greitas šokis, tai lėtas ir Valdas paima mikrofoną į rankas:
– Ei jūs, tremtinių vaikai, valkatos, čiulpkit bybį!!!
Tais laikais nebuvo įprasta muštis čia ir dabar, etiketas reikalavo, kad viskas būtų atliekama už mokyklos ribų, nes galėjo daugiau diskotekų ir nebeįvykti. Nuo to karto, kaip Dariaus tėvas pamena, jį paėmė į lengvosios atletikos rinktinę, nes su Valdu lėkė tvorom ir stulpais kokius 10km, o iš paskos „followino” kokie 40 sekėjų.
Kita Dariaus istorija apie jo tėvą, susijusi su romantika, vynu ir degustacija. Užsuko tėvas su draugeliais į parduotuvę vyno. Nusprendė paragauti visų rūšių po vieną. Viso gavosi 21 butelis po 0.7, nei daug nei mažai. Gėrė septyniese rūsy. Iš pradžių išgėrė devynis butelius, apsivėmė ir išsmigo. Pabudę damušė likusius. Nuo to karto Dariaus tėvas vyno ir nebegeria.
Tikriausiai labai smalsu, kur tą Darių sutikau… Turėjau šiokių tokių papildomų darbų vakar. Eidamas namo prie Rimi pamačiau gatvės muzikantą jūreiviška kepure. Reikia įmesti kelis litus, vis tiek niekas nemeta… Įmečiau. Pagrokit ką nors ta proga. Senukas kaip dėjo tik ramta drylia ramtata…
Hmmm. Gera idėja šovė į galvą.
– Šiandien mano draugo gimtadienis, jis su draugais sėdi Vasaros terasoje, padarom jam staigmeną? Aš jus nuvešiu, sugrosit ką nors ir parvešiu. Duosiu 20lt
– Gerai
Įsisodinau senuką į mašiną ir pradėjo jis man pasakoti. Neaišku, kas tiesa, kas ne, bet pasak jo, yra apsigimęs architektas ir per naktį galį suprojektuoti vieną projektą.
– Va, šitas brolis dvynys (rodo į Helios „dangoraižį”) mano projektuotas, Rimi mano projektuotas, Policija… Oi, aš virš 6000 projektų esu padaręs… Visa Marijampolė mano suprojektuota. Jeigu žmogus serga šizofrenija, tai jis ja serga labai gerai ir niekas neįtartų, kad meluoja, bet šiuo žmogumi aš norėjau tikėti. Jis kalbėjo argumentuotai, minėjo pavardes žmonių, kurie pavogė jo brėžinius. Dabar dirba gatvės muzikantu tam, kad turėtų pinigų bylai. Pamaniau, kad tai būtų beprasmiška kova su vėjo malūnais…
– O jūs čia Vilniuje gyvenat?
– Aš Marijampolietis, bet čia atvažiuoju pagrot
– Tai nuomojatės?
– Taip, nuomojuos
– O tai iš kur jūs gaunat pinigų nuomai? Vaikai padeda?
– Ne, mano vaikai jau dideli ir savarankiški, vienas baleto šokėjas Veimare šoka. Veimaras, tai toks senovinis vokiečių miestas, kur šaudė, žudė žydus ir ko tik su jais nedarė, tarė senukas
– Žinau Veimarą iš istorijos pamokų, tariau
– O dėl buto, tai pats išsilaikau, iš grojimo surenku apie tris – keturis tūkstančius į mėnesį. Vilniuj geriau nei Palangoj, o Palangoj tik naktį prirenki, kai gerokai įgėrę išeina į gatves
Man buvo garbė sutikti šį seną žmogų, negaliu jo žodžių, nei paneigti, nei patvirtinti, bet pasak jo, Dievas jam davė dovaną kurti projektus ir viską išmokti pačiam. Turi daugiau nei 70 instrumentų, kuriais kadaise mokėjo groti. Dabar gal ne taip įspūdingai, bet dar moka. Vakar sužinojau, kuo skiriasi akordeono garsas nuo armonikos. Su akordeonu nesvarbu ar dumples įtrauksi ar spausi – garsas tas pats, o va su armonika – garsas skiriasi.
Atvykom į kavinę, susitarėm su apsauginiu, senukas sugrojo maršą, žmonės jam paplojo, kažkas dar nusifotografavo. Ten ir sutikau naujus pažįstamus su kuriais pasakojome įvairias istorijas. Visas jas prilipdžiau sugalvotam asmeniui Dariui ir jo tėvui.
Nieko įspūdingo nesugalvojau prirašyt, vis gi pirmadienis, darbai. Dar vienas malonus dalykas , kuris nutiko, likau pakviestas į dar vieną festivalį – Tundra. Dalinuosi savo reklama: