Iki šiol maniau, kad norint būti geru, rimtu, perspektyviu dalbajobu, tai užtenka būti sutraumuotam vaikystėje, susidėti su adaptuotais draugais ir tiesiog nebaigti mokslų. Arba pasirinkti kokią profkę ir susigadinti gyvenimą, manyti, kad gyvenime daug pasiekei ir esi rimtas žmogus.
Pasirodo, aš ir vėl klydau. Vakar sutikau buvusias bendraklases, vos tik įėjau į “Marsą”, iškart pamačiau dvi labai gražias, aukštas, tvarkingai apsirengusias merginas. Ir vieną ne tokią pop’sinių bruožų, kurios man labiau ir patinka. Jos tryse pradėjo šaukti mano pavardę: “Ateik čia, oooo, šimtas metų”. Jos “šventė” gimtadienį. Prasidėjo pokalbiai apie nieką:
“Įsivaizduok, kitamet bus penki metai, kai baigėme mokyklą… Laikas taip greitai bėga”. Pagal jų scenarijų, turėjau sėdėti ir linksėti galvą, kuo mažiau kalbėti, kaip pasakytų naujas draugas Markas. Bet ne, turėjau būtinai papasakoti apie savo gimtadienį, su vaizdingais palyginimais, nuotykiais su merginomis ir kt.
Viena merginų rėžė man į akis:
“Tu nepasikeitei nuo mokyklos. Pažiūrėk, ji dirbo seime. Mes abi studijuojame politiką. Aš gaunu padidintą stipendiją. Tau tikriausiai tai nesuvokiama, kaip sunku mums yra.”
Kita įsiterpė:
“Taip, įsivaizduoji, iš šimto žmonių ji yra trečia. Čia yra virš mūsų galimybių”
Tęsia pirmoji:
“Mes vadovaujamės posakiu: jei neini į priekį, tuomet leidiesi atgal”
Aš neturėjau progos išsižioti, nes viena perrėkė kitą ir rodė išmintį
“{ManoVardas}, Agnė sakė, kad buvo tave sutikus, būrei jai iš rankos. Ir žinai ką? Ji sakė, kad visą tiesą pasakei. Nagi, paburk ir mane, pasakyk bent vieną faktą”
Kiekvienas žodis buvo pasakytas kaip teatre, sudegusiame teatre.
Klasiokės tikrai neeilinės panos, dalyvaudavo įvairiausiose olimpiadose, egzus išlaikė šimtukais, skaitydavo knygas. Neturiu visiškai jokio preteksto dvejoti jų išsprūsimo lygiu ir kai viena liežuviu plakė, gyrėsi ir kaip kokia biologijos ir lyčių centro ekspertė man pasakojo, koks aš esu, galiausiai neištariau ir norėjau perfrazuotai pasiųsti nachui:
“Žinai, maniau, kad tu protingesnė, nei kad dabar atrodai”
Pataikiau į skaudžią vietą, nes ši mergina neeilinė – ji ne tik puikiai viską iškala ir gauna geriausius įvertinimus, bet turi ir gerus komunikacinius įgūdžius bei išvaizdą. Net ir patys išrankiausi jai duotų 9 balus, iš kurių vienas būtų atimtas už B dydžio krūtinę. Ne kartą pastebėdavau, kad ji sutrikdavo, pasiusdavo, kaip po bitės įkandimo , jei kas nors mėgindavo jai pritaikyti stereotipą “Jei blondinė – tai kvaila”. Ir ji man sako:
“Aš žinau, kad tu visada jauteisi protingesnis už mane. Kad tu apie mane negražiai kalbėdavai, manei, kad aš tik kvaila blondinė, o pažiūrėk kokia aš dabar”. Pasakoju ne žodis žodin, ką ji pasakė, bet kokias mintis perteikė savo žodžiais. Deja, ji klydo, aš, net ir būdamas savo klasės/haremo vyras, nuolat žaidžiantis teatrą, įsijausdavęs į vaidmenį ir mėgdavęs pasirodyti kaip susireikšminęs vyras, niekada nenuvertinau ne tik savo klasiokų, bet ir kitų. Net ir tų nepopuliariųjų: ryžų, storų, kompleksuotų. Priešingai – įjungdavau juos į kitų žmonių ratą. O kalbant apie tuos populiariausius – taip pat nepavydėjau, jei ir kildavo kokios emocijos, bet žavesys, kad žmonės sugeba ne vien gauti geriausius įvertinimus, bet ir užsiimti kitomis veiklomis.
Na, galėčiau teigti, kad gal man reikėjo priimti viską su humoro, daugiau šypsotis, linksėti galva, naudoti jų vardus, prieš ką nors sakant, bet to nedariau. Norėjau būti kaip visada – kalbėti, pasakyti vieną kitą juoką, bet per daug nejuokaut. Pajutau, kad merginoms arba nuo mokslų, arba nuo alkoholio, o gal dar nuo kažko, velniai žino, nuvažiavo stogas: kartais pats mėgstu pasisakyti taip, kad kitiems atrodo, jog giriuosi, o aš manau, kad ne giriuosi, o tik noriu pasidžiaugti, bet jų atveju tai buvo ne bandymas pasididžiuoti, ne noras pasipuikuoti, bet tokia absoliuti, aukščiausia kokia be gali būti susireikšminimo forma: “Štai, MES, esame nuostabios asmenybės. Perėjom ledą ir ugnį. Aplink mus virauja nežmoniška konkurencija. MES neturime kur trauktis, todėl einame tik į priekį. Na, o kaip tau sekasi, {ManoVardas}?”.
Palyginus aš gerai laikiausi, daugiau klausiau, nei kalbėjau, bet galiausiai taip užpiso tas kalbėjimas, kad negalėjau net ištarti “Stop, pakaks”. Išsitraukiau lapelį, tušinuką ir pasinaudojęs proga, kol viena kalbėjo su kažkokiu fermeriu anglu, kitai palikau raštelį:
“Someone washed your brain, bitch. Fuck You”. Ir išėjau.
Mano išvados: neabejoju, kad mano buvusios bendraklasės turės puikią karjerą Lietuvoje ar užsienyje, bet net ir užimdamos pačias aukščiausias pareigas jos jau nebeturės to, ką aš vis dar galiu išsaugoti – laisvą mąstymą.
P.s. pamačiau žmogaus pavyzdį, kuris gali turėti aukštą IQ, bet nesugebėti atlikti paprastų dalykų. Net ir šiame sakinyje, kur parašiau, rastų kur prikibti, paklaustų: “Ko MES nesugebėtume atlikti? Na, pasakyk dabar, pasakyk”. Aš tik pabraukčiau žodį “pavyzdį”.
Mokykloj buvau daug dėmesio reikalaujanti asmenybė, pradedant nuo iššaukiančios šukuosenos ir aprangos stiliaus, baigiant pripučiama moterimi, atsinešta per išleistuves. Dariau bet ką, kas galėjo pasirodyti kaip liga, bukaprotystė, noru išsiskirti. Iki šiol nesupratau ar taip ir buvo, to neneigiu, bet pats manau, kad taip elgiausi, nes man to norėjosi. Tai mano performansas. Gal kiek apmaudu, kad tie, kurie kasdien mane matydavo, nepriimdavo to kaip kūrybos, saviraiškos ar humoro, bet juk ne dėl jų gyvenu, rašau.
Po vakar susimąsčiau apie ką galėčiau dar parašyti: žmones, kurie nuvertinti kitų ne be priežasties, dėl jų paties poelgių, kurie laikomi argumentais prieš juos, bet jų pačių nuomonė kitiems neįdomi – jie teisiami, bet gintis negali – kas ginasi, tas teisinasi, jei teisiniesi – esi kaltas, pyksti už teisybę. Jei esi kaltas, turi atsakyti už savo poelgius. Mano bausmė buvo švelni – kantrybės eikvojimas klausant girtų mankurčių pezalų. Na, o jeigu gyvenime padarys karjerą ir piktnaudžiaudamos žiniomis, patirtimi ir kito žmogaus nežinojimu sieks materialios naudos arba tiesiog smerks kitus? Nebūtinai jos, gali būti ir kiti. Kas tie kiti? Apie juos norėsiu pakalbėti kitame įraše, nes kuo toliau, tuo painiau gali skaityti ir suprasti. Duosiu užuominą – papasakosiu apie žmones, kurie nuolat gyvena konkurencijoje, turi grumtis ir kovoti už savo vietą: kieme dėl pripažinimo, mokykloje dėl tėvų dėmesio, universitete – dėl nemokamo mokslo ir t.t. Kova ir noras nugalėti jiems tampa “dozė”, kurios negavę pasiunta.