Netekau savo ištikimo ginklanešio Triušio. Jį išvežė į ligoninę, nes padūrė kažkoks Karolis iš trečio būrio, nes Triušis apmyžo kažkokios panos rūbus, kurią piso tas Karolis. Žinojau, kad jis prisižais… Už tokį elgesį buvo mažiau gaila Triušio. Teko ieškoti naujų draugų.
Susipažinau su dviem kėdainiečiais dvyniais iš kito būrio. Jie labai priminė brolius Lavrinovičius: abu aukšti ir. Ir savaip žavūs. Vienintelis skirtumas, kad Lavrinovičiai apsimetė durnais, o jie tokie ir buvo. Kadangi jie iš Kėdainių, tai juos vadindavau kedais, o jiems tai patikdavo.
Kartą su kedais ėjome maudytis. Tada supratau, kad Tadas nemelavo. Labai keistos išvaizdos būtybė, buvo sunku pasakyti, ar tai vyras, ar moteris, visiems siūlė pačiulpti už cigaretę. Kai pasakėme, kad neturime cigaretės, siūlė tiesiog pačiulpti. Keista. Jeigu būčiau žinojęs, kad tai moteris, dar būčiau pagalvojęs, bet turėjau rimtų įtarimų, kad visgi ten būta vyro (tai asmeninis pasirinkimas, kiekvienas renkasi pats su kokios lyties asmeniu bendrauti, tiesa – int. santykiams dar buvau gerokai per jaunas).
Kasdien laukdavau vaiknamio choro dainavimo. Apie nieką kitą negalvodavau tik apie ją. Nežinau kaip apibūdinti tą jausmą. Nežinau ar tai meilė, bet ištisai galvodavau apie ją. Pamatydavau ir viskas – per kūna eina šiurpuliukai, žandai parausta kaip nuo 100g, susigėstu ir žiūriu, lyg būčiau už ją atsakingas, nors ji apie mane nieko nežino. Bent jau man taip atrodė.
Vakarais eidavau į stadioną. Gerai, nemeluosiu, eidavau visur ir ieškodavau jos. Tikėdavaus, kad ji ateis į diskoteką, bet neateidavo, gal neleisdavo vaiknamiui? Nežinau. Bet stadione ji buvo. Su drauge. Mus skyrė atstumas lygus maždaug pusei stadiono. Sunku pasakyti, ar jos, ar aš jas, bet mes vieni kitus sekėme. Bandžiau įsivaizduoti, ką reiktų sakyti, jeigu bendrautume. Ar kietai, maroziškai kažką pasakyti, ar švelniai, plonu balsu, nes ji taip gražiai atrodo, iš išorės tokia jautri…
Pamačiau, kaip jos visiškai priartėjo prie manęs. Jos žiūrėjo į mane maniakišku žvilgsniu, šypsojosi trollface’o šypsena ir išbadėjusios, lyg moteris per jautrų laikotarpį – artėjo. Ką aš? Jau esu pasakojęs istoriją, kai stovėjau prie žigulio ir pas mane atėjo mergina su kuria užsiimdavome seksu per sms. Tuomet pabėgau. Spėkit, kas įvyko tąkart. Atspėjot. Žinojau, kad jos moterys, o aš sportiškas vyras. Bėgu greičiau nei jos. Pabėgau, atsiplėšiau ir pasislėpiau… Medyje. Įlindau į tują…
Jos priėjo prie manęs. Ir mano nelaimei, su manimi kalbėjo ne JI, o jos draugė. Jos draugė buvo vyresnė, bet atrodė žymiai, daug vyresnė nei jos bendraamžiai. Išsišiepė – o ten nėra daug dantų, o tie, kurie yra… Na, ne pačios geriausios būklės. Maniau, apsimyšiu toje tujoje. Paklausė mano vardo. Paklausiau jų. Tos draugės Raminta, o JI Samanta. Gražus vardas. Raminta paklausė, kaip sekasi, ar turiu parūkyti. Pasakiau, kad sekasi gerai, bet parūkyti neturiu. Tada Raminta manęs paklausė, ar norėčiau, kad man pačiulptų. Tiesą sakant, aš norėjau, kad mane pabučiuotų, apkabintų ir palaikytų už rankos ir gal net pačiulptų, bet tikrai ne Raminta… Šiai dienai atsimenu tos Ramintos šypseną, tai galėčiau ją palyginti su Milenos iš Mortal Kombat. O Samanta… Tuo metu ji buvo gražiausia iš visų kada nors matytų merginų, stebėjausi, kokie durni jos tėvai, kad ją atidavė į vaikų namus. Gal ne durni, bet apmaudu, kad taip susiklostė.
Tame medyje nieko gero nesurezgiau. Apsilažalinau ar kaip ten sakoma. Paliko panos mane. Kitą dieną ėjau žaisti stalo teniso su tuo vaiknamiečiu, kuris vis sako čiulpk tūkstantį, gausi bybį rūkstantį. Paklausiau jo, ar pažįsta Samantą. Sakė vakar ją piso. Per šikną, nes jie neturi gandonų. Pagalvojau, fūūū. Per šikną, kaip šlykštu. Ir dar jis. Na, taip dingo meilė. Ble. Jaunas buvau, nesupratau, kad krevetės geriau nei jūros kopūstai. Mano širdis buvo sudaužyta. Laukiau stovyklos pabaigos.
Buvo paskutinė diena. Jau rytoj namo. Pagaliau. Per daug man visko per visas šias dienas. Grįžau į savo būrį. Susitaikiau su … Jau norėjau parašyti jo vardą. Su tuo kietuoliu. Jis pasakė, kad visą laiką man pavydėjo mano ADIDAS džempo. Mes su juo apsikeitėm rūbais. Kadangi jis buvo banglas, tai negalėjo man duoti savo kelnių, nes jos man būtų buvę iki kelių, bet kadangi buvau kūdas, davė savo džempą. WIN – WIN. Jis dabar marozas, o aš banglas (pagal tuometinį mūsų įsivaizdavimą). Mes draugeliai. Suspaudėm rankas, pasakėm, kad dar kada gyvenime sugersim. Ir sugėrėm. Vilniuje. Kai jau buvo kokie 28. Iki tol keletą metų ant manęs varė purvą, bet kai susitikome, jau suaugę, pripisę, išsibazarinom, sudaužėm rankom. Nesvarbu, užteks čia seilėtis.
Paskutinė stovyklos naktis. Pas jo brolį atvažiuoja draugeliai, kurie netoliese turi sodą. Stovykloje užvirė planas – pabėgimas. Surinkome bernus, liko mergos. Kaip prikalbinti mergas pabėgti? Atvažiavo tie jo draugai ir pasiūlė panoms bėgti iš stovyklos, nes paskutinė naktis… Nieko neprarasim… Į jo sodą… Parodė raktus… Varom … Vyšnių…P.s. būnant trylikos toje stovykloje, sulaukiau daugiau pasiūlymų, kad man pačiulptų nei per visą likusį gyvenimą. Visada turėdavau daugiau pats klausti, ar norėtų… Niekada nespjaukite galimybei į veidą, nes ji gali ir nepasikartoti! Ketvirtos dalies pabaiga.