Buvau paauglys. Nepamenu, kiek tiksliai buvo metų, maždaug apie trylika, žinau tik tiek, kad tuo metu dar neturėjau mobilaus telefono. Kadangi įprastas gyvenimas manęs netenkino, nebuvau populiarus paauglių tarpe ar bent jau mėgiamas tarp jų, norėjau kažko naujo ir neįprasto.
Paprašiau, kad tėvai mane išleistų dviems savaitėms į vaikų stovyklą. Stovykla kainavo apie 300 litų – tuo metu dideli pinigai. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, jokių lūkesčių, tiesiog norėjau, kad būtų kas nors naujo. Susikroviau sportinę tašę rūbų ir pasiėmiau meškerę. Tuo metu buvau toks pat atsidavęs žvejybai, koks dabar esu rašytojas. Diletantas. Na, toks, kur kasdien tai daro, bet netobulėja, nors žvejyba buvo geriausia meditacija ir motyvacija. Tiesa, nepamenu, kada paskutinį kartą buvau įmerkęs. Plūdę.
Mane tiesiog atvežė į stovyklą, išleido ir viskas. Nei nuvedė už rankos, nei ką. Tiesiog išlipau iš mašinos, pasiėmiau „tašę”, tą stovyklos kelialapį, kurį reikėjo atsispausdinti ir ėjau į registratūrą. Pasakė, kad beveik visos vietos jau užimtos dėl to esu paskirtas į vyriausiųjų būrį.
Būrys – tai namas padalintas į dvi dalis. Vienoje dalyje gyvena šiek tiek jaunesni už kurių iškart gyvena merginos, o kitoje dalyje gyvena jau patys vyriausieji, beveik pilnamečiai. Bent jau taip buvo mano būryje. Mane priskyrė vyriausiųjų būriui, vyriausių dalyje.
Vos tik įžengiau į kambarį, pasijutau nejaukiai. Dauguma plikai skusti ir su treningais. Ant grindų kraujas, vienas vaikas laikėsi už akies, bet džiaugėsi, kad atėjau aš, nes pagal jo scenarijų, dabar turėjo mušti mane.
Dabar truputį nukrypsiu nuo temos. Mano mama norėjo, kad aš būčiau kitoks. Visų pirma, ne kartą esu tą minėjęs, kad niekada neskriausčiau silpnesnio, nesijuokčiau iš kvailesnio ir padėčiau nelaimėje, kad ir kas jam nutiktų. Antra – buvau auginamas labai griežtai ir dar griežčiau baudžiamas už nusižengimus. Buvau geras, paslaugus ir labai draugiškas vaikas. Dar nesugadintas. Be to, buvau labai jautrus, turėjau truputį problemų su nervais, prireikė nemažai metų, kol visą tai išsprendžiau. Trečia – mama visada manyje matė tėvo kopiją. Ypač po jo mirties norėjo manyje atkurti bent jau jo gerąsias ar įdomiąsias savybes. Kaip supratau, tėvas, gyvenęs Vokietijoje, turėjo šiek tiek kitokį požiūrį į žmones, platesnį mąstymą. Kažkada mamai pasakė, kad dabar rengsis kaip „ne*ras” (juodaodis, šiais laikais būtų pasakęs taip, bet tada sakė taip). Mėgo kitokį stilių, turėjo savo nuomonę, buvo gerbiamas draugų. Trumpiau, nemalant šūdo – būnant septynerių mama manęs paklausė, ar noriu į ausį auskaro? Pasakiau, kad noriu. Įspėjo, kad daug kas norės mane išjuokti, nes jie irgi norėtų tokį turėti. Pasakė, kad mane vadins p*daru, nes juos ir taip vadina, nors jie neturi auskaro. Pasakė, kad gal kažkam patiks, gal nepatiks – tai jų reikalas, bet, jeigu nepatiks man – išsiversiu ir viskas. O, jeigu kas siūlys į galvą, liepė sakyti, kad auskaras man įvertas dėl regėjimo, nes, nors tai neįrodyta mokslu, bet yra tuo tikinčiu, kad gryno aukso žiedinis auskaras gali kažkiek pagerinti regėjimą.
Trečias būrys. Galbūt reiktų sakyti „trečioji zona”.
– Ė girdi, nac*ui tau tas auskaras, pyda*as tu ar bachūras?
– Ne pyda*as
– Tai bachūras?
– Ne bachūrauju aš
– OOO bl*t, iš kur tokio bazaro prisišaudei? Girdi, su tavim šneku, verkis tą auskarą, pamatysi, ateis vakaras, padarysim mes iš tavęs…
– Dėdė sakė sakyt, kad „nebachūrauju”
– Kas tas tavo dėdė? Ką pažįsta?
– Nežinau, reiktų jo klausti
– Pasakyk tam savo dėdei, kad čia atvažiuotų, supisim kaip obuolį. „Nebachūrauja na*hui”. Verkis tą auskarą greičiau.
Išsivėriau auskarą ir išėjau iš ten. Atvirai sakau, kad nebenorėjau būti toje stovykloje. Išsivėręs auskarą, jaučiausi ne savimi. Ne dėl to, kad man reikėjo jo, kaip fizinio daikto, bet jaučiausi išdavęs pats save, savo įsitikinimus, savo mamą. Tą vidinį ryšį tarp mūsų. Tiesa, taip pasielgiau dėl saugumo, kuris buvo laikinas. Nelaukiau vakaro, nes nežinojau, kas su manimi bus daroma ;( Tikriausiai jie planavo tokius baisius dalykus apie kuriuos aš dar nebuvau girdėjęs ir net nebuvau matęs tėvų slaptoje videko kasetėje 
Pasipriešinti neturėjau jokių šansų. Aš buvau vienas ir man buvo kokie 13, o jų buvo daug, jiems beveik visiems 16-17 ir kai kurie jų jau buvo sėdėję kolonijoje, kiek teko išgirsti, o kiek negirdėjau, spėjau susigalvoti.
Supausi ant sūpynių. Stebėjau bendraamžius. Vieni jų žaidė vandens šautuvais, kiti kalbino merginas, dar kažkas ieškojo parūkyti. Tiek visko naujo, o manęs laukia Brisiaus galas. Jeigu ne Brisiaus tai kokio marozo. Žiauriai bijojau. Buvau tokioje aklavietėje, kad negalėjau niekam pasiskųsti, mamai su patėviu taip pat negalėjau dejuoti, nes jie mane įspėjo, kas čia laukia… Maniau, kad visa tai tik hiperbolizavimas ir pagražinimai, bet tai toli gražu buvo dar per švelniai, palyginus su tuo, ką išvydau. Besisupdamas išgirdau:
– Nu, ar jau pagriebei kam už papo? Atsisuku – o ten mano dėdė.
– Ko toks liūdnas? Kas yra?
– Nieko, viskas gerai
– Skaniai valgyt duoda?
– Dar nevalgiau
– Nevalgei?
– Važiuojam, pavalgysim.
– Negalima išeiti iš stovyklos
– Einam tik, tau negalima, man galima
Įsėdom į dėdės mašina, nuvažiavom į kavinę už keliolikos kilometrų. Užsisakiau koldūnų su mėsa ir apelsinų sulčių.
– Kur tavo auskaras???
P.s. mano dėdė buvo tas, kuris visada man siūlydavo pinigų už tai, kad nusiskusčiau plikai. Visada pizdavodavo mane dėl auskaro, kitaip tariant, jis labiau priminė tuos iš trečio būrio. Nežinau kodėl, bet niekada nenorėdavau prieš jį pasirodyti silpnas ir vengdavau skųstis. Tiesiog galvodavau, kad susitvarkysiu pats. Net ir toje situacijoje nenorėjau išduoti tų iš trečio būrio. Bet neturėjau auskaro. Pasakiau, kad liepė išsiverti… Ir auskaras pas juos…Gal kas nori tęsinio?