Vakar grįžau po darbo, nusirengiau ir kritau į lovą. Pabudau apie vidurnaktį, pasiėmiau į lovą loptopą ir skaičiau komentarus po įrašu. Nusivyliau. Ne, ne savimi žinoma, savasis aš užtikrintai sėdi savo vietoje. Savąja sistema?
Mąsčiau apie tuos žmones, kurie komentuoja. Kodėl jie tokie apgailėtini? Bandžiau pateisinti. Galbūt vaikystėje prieš juos buvo naudojamas smurtas? Gal jie dar gyvena su tėvais? Žinau, kad įdomiausi skaitytojai viešai nekomentuoja, bet parašo asmeniškai, bet vienas nežinomamas sudomino:
Tokia istorija, parašyt nėra menas, menas yra gyvent gyvenimą, kuriame stereotipai ir nusistatymai, nespaudžia galvos ir nevaržo…
Būdamas nepavydus žmogus, visgi šiek tiek pavydžiu Edgarui mokėjimo gyvent 🙂
Padariau klaidą, kad neapibūdinau situacijos iš baro savais žodžiais, o pakopijavau susirašinėjimą.
Aš stebiuosi, kodėl žmonės mano, kad aš galėčiau kažkuo didžiuotis ar girtis? Girtis, kad mane lietė moteris? Kad su kažkuo mylėjaus? Čia juk AŠ. Man nereikia girtis. Man nereikia atsiprašinėti ar gėdytis. Aukoju savo asmeniškumus, kad pasidalinčiau akimirkomis, kurios nutinka ne bet kam.
Aš rašydamas iš didžiosios, turėjau galvoj, ne koks esu šaunus, bet kad į save žiūriu kaip į vėjo pučiamą lapą, kuriam vieną dieną sekasi, kitą dieną nelabai, vieną akimirką aš kontroliuoju, kitą esu bejėgis. Jei norėčiau pasididžiuoti, siųsčiau savo penio nuotrauką į Los Andželą, į rimtas agentūras, ten sulaukčiau kritikos ar pagyrimų, bet objektyvių. Jūs tik skaitytojai ir aš nenoriu jūsų nuvertinti ar kažkuo pasigirti. Esu daug paprastesnis, nei gali atrodyti. Mano patinka šis posakis:
“Nesakyk, kad pusryčiams valgei neskanius ikrus tam draugui, kuris pusryčiams neturėjo šlapiankos”. Šiame išsireiškime irgi neieškokite logikos, kad aš turėjau ikrų, o jūs neturėjot šlapiankos. Noriu pasakyt, kad įrašuose yra duoklė, kuri kas rytą Jums atiduodama, paimkite ją ir džiaukitės, kad rašau.
Kita žmonių rūšis, kurią ignoruoju – tie, kurie įrašuose įžvelgia tik keiksmažodžius ir nešvankybes. Jiems siūlau geltonu markeriu pažymėti visas nešvakias vietas, visus keiksmažodžius ir perskaityti tekstą iš naujo, neskaitant to, kas pažymėta geltonai. Vėliau galima skaityti dar kartą.
Tiek buvo pamąstymų apie vakarykščius komentarus. Vakar gavau likusias nuotraukas iš fotosesijos. Jos buvo apgailėtinos. Ne dėl fotografės, bet dėl mūsų. Nenorėjau net atsidaryti albumo. Sėdėjau prie kompo, žvelgiau į ekraną ir jaučiausi taip, tarsi būčiau užspaudęs klaviatūros f mygtuką: fffffffffffffffffffffffffffffffffffffff uuuuuuuuuuuuuuu ccccccc kkkkkkk………….
Tą akimirką supratau, kad daugiau nesiūlysiu fotografuotis merginai, kuri man nepatinka. Jaučiausi kaip Dorianas Grėjus, kuris vengė savo portreto.
Trumpai pasakoju apie pažintį su mergina, striptizo šokėja.
Visos detalės, kaip susipažinom, ką darėm, niekam neįdomios, bet padariau išvadas:
Ji labai neprisileidžia vyrų ir nėra kekšė, kokia gali atrodyti.
Ją užknisa jos darbas, laukia kada baigsis kontraktas ir studijuos.
Ji daug skaito. Mėgstamiausios knygos, parašytos J.Ivanauskaitės.
Jos mėgstamiausias atlikėjas iškrypėlis Jeffree Star.
Ji nemano, kad pinigai gali viską ir nekenčia turtingų vyrų.
Ji ieško rimto vaikino. Arba rimtos merginos (Klausimas, ar rimtas vaikinas norėtų draugauti su striptizo šokėja. Aš pažįstu vieną nerimtą vaikiną – save. Jis irgi dvejojo ar draugautų su striptizo šokėja)
Ji visiškai be seksualinės patirties.
Telpa vos vienas pirštas, o čiulpia taip, tarsi laižytų bon bonkę.
Norėjau paneigti stereotipą, kad jei mergina šoka striptizą, tai ji kurva ir viską daro gerai.
Daugiau su ja neplanuoju susitikti.
Mano gyvenime atsirado kita moteris, su kuria galbūt kažkas ir išeis, jei neskubėsiu, nepradėsiu įsimylėt… Labiausiai už viską noriu apsiginti diplominį darbą, jau ketvirtadienį…
—————————
Kita tema, kuria daug domėjausi, tai religija, satanizmas ir liuciferizmas.
Pastėbėjau, kad visus yra daugybė faktinių klaidų, nesąmonių, priešpriešų ir išvis, baisu pasakyti žodį nes yra toks istatymas, kad gali būti nubaustas už religinės nesantaikos kurstymą. Kokia beprotystė!?
Čia nuorodos:
http://lt.wikipedia.org/wiki/Liuciferis
http://www.urantija.lt/lt/books/view/541
http://www.urantia.org/lt/urantijos-knyga/53-dokumentas-liuciferio-maistas
Citatos iš šio šaltinio:
1. Dievas sukūrė Šėtoną Šėtonu. Galėtume pabrėžti Dievo galybę ir tvirtinti, kad Jis sukūrė Šėtoną Šėtonu savo paties geriems tikslams. Toks požiūris, žinoma, sukelia dar daugiau neaiškumų dėl Dievo gerumo ir blogio problemos. Tai nepaaiškina, kodėl Šėtonas yra morališkai sugedęs ir Dievo nuteistas (Lk 10,18; Apr 12). Ar Dievas bei Šėtonas tiesiog mums surengė įspūdingą reginį „Geri vaikinai prieš blogus vaikinus“? Tokia samprotavimų seka veda prie akivaizdaus prieštaravimo visam tam, ką mes žinome apie Dievo gerumą ir ištikimybę.
2. Šėtonas nupuolė per savo puikybę. Labiausiai paplitusi teorija, kad Šėtonas nupuolė dėl savo išdidumo. Bet kadangi ši teorija dažniausiai grindžiama tuo, kad Izaijo 14 ir Ezechielio 28 skyriuose Šėtonas laikomas Liuciferiu, jai trūksta konteksto paramos. Vis dėlto Antikristas – kuris yra viso blogio įsikūnijimas ir todėl panašus į Šėtoną – yra išdidus, giriasi didžiais dalykais ir išdidžiai kalba prieš Dievą. Jis irgi siekia būti garbinamas (2 Tes 2,3–4; Apr 13; plg. su Dan 7,8. 20; 8,10–11).
3. Šėtonas nupuolė dėl pavydo. Anot kai kurių žydų tradicijų, Šėtonas iš pavydo atsisakė vykdyti Dievo paliepimą pagarbinti Adomą. Bet kodėl Dievas būtų liepęs savo angelams garbinti Adomą, kai garbė turi būti skirta tik vienam Dievui? Senas žydų dokumentas „Adomo ir Ievos gyvenimas“ mėgina sušvelninti problemą pareikšdamas, kad Šėtonas atsisakė pagarbinti Dievo atvaizdą, esantį Adome.
Jeigu teoriją apie Adomo atvaizdą atidėtume į šalį, o Šėtono pirmutinis nuopuolis vis tiek būtų kokiu nors būdu susijęs su pavydu, jo pavydo objektas tikrai galėjo būti Adomas. Šėtonas galėjo pavydėti žemiškam kūriniui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą, ypač tada, kai šis kūrinys gavo ypatingą dėmesį ir privilegijų, kurios buvo atsakytos Šėtonui (Pr 1,26–30; 2,9–16. 22–25). Tokia samprotavimų seka sutinka su tuo, kad Dievas visa sukūrė „labai gerai“ iki šeštosios kūrimo dienos (Pr 1,31). Tai iškelia prielaidą, kad pirmasis nuosprendis Šėtonui buvo prakeiksmas, kurį Dievas jam, esančiam žalčio pavidale, ištarė Pradžios knygoje 3,14–15. Jo pirmoji faktinė nuodėmė tokiu atveju būtų tai, kad jis savo širdyje kaupė pavydą ir sugalvojo apgauti pirmąją žmonių porą.
Žinoma, Šėtono pirmoji nuodėmė galėjo būti pavydo ir puikybės mišinys (arba ir bet ko kito mišinys). Jeigu Šėtono nuopuolis įvyko Edeno sode, jo išdidumas galėjo būti susijęs su pavydu, nes atrodo, kad sodo žaltys buvo išdidus.
4. Kaip Šėtonas nupuolė, lieka paslaptis. Galbūt mes turėtume nuryti savo išdidumą ir pripažinti, kad Šėtono nuopuolis lieka paslaptis (Įst 29,29). Nemėginkime Biblijos eilučių priversti atsakyti į tokius klausimus, į kuriuos jos greičiausiai niekuomet nebuvo skirtos atsakyti.
Viskas, susiimu, reikia sutelkti visas optimistiškas zavybes, sukąsti dantis ir padaryti viską, ką sugebu geriausiai. Ketvirtadienį galiu padaryti, tai, ko laukiu keturis metus. Apsiginti savo darbą, gauti diplomą ir pradėti naują gyvenimą. Ramus žmogus , kitoks žmogus, būsiu geras tada