Po savaitgalio, trūkusio tėvų namuose, mano personažas grįžo į Vilnių. Vieną po kito tempdamas maišus į antra aukštą, grįžo prie automobilio ir buvo bepasilenkiąs traukti maišą su obuoliais iš bagažinės. Staiga pajuto, jog už gerų penkių metrų kažkas stovi ir žiūri. Atsisukęs išvydo iš matymo pažįstamą veidą. Vienas kitą atpažino:
– O, sveikas, senuk. Seni, kaip laikais, gal parūkom?, tarė ką tik atėjęs nelauktas svečias
– Nu parūkom, turėsi ar pavaišint kaip visada?, paklausiau
– Pavaišink…
Su juo susipažinom atsitiktinai, vėliau sužinojau, kad gyvena prie pat, tai jis karts nuo karto užsuka parūkyt. Dažniausiai juokiasi iš visko, ką pasakau, bet nepiktybiškai, gal net labiau palaikančiai ir atrodo, kad tai daro nuoširdžiai. Kadangi aš nelabai turiu auditoriją, kuri klausytų mano padrikų minčių, tai juo ir naudodavaus, pasakodavau bet ką, kas šauna į galvą, jis juokdavosi, o aš jausdavaus ypatingu.
Šįkart buvo kitaip. Ps. jis į mane kreipiasi „seni”, o mane tai labai pikdo.
– Seni, neįsivaizduoji kas vakar buvo. Turėjau palikt paną. Nuvažiuoju pas ją… Nu, niekaip neišeina. Išpisau ir paryčiais išėjau namo. Eidamas, gailėjaus…
Jam nieko neatsakiau, bet puikiai supratau, kaip jaučiasi. Labiausiai nustebau dėl to, kad jam apskritai rūpi moterys, atrodė panašus į tą, kur tik šneka, juokiasi.
Tęsia jis savo pasakojimą:
– O dėl ko norėjau palikt… Supranti, atsirado tokia simpatija, aš per daug įkyriai prie jos nelendu, taip iš tolo, per aplinkui… Supranti, senuk? Mes per telefoniuką susiskambinam, susišnekam… Nu, o savaitgalį sėdžiu namie, nieko naudingo nedarau, paskambina man pana, kurią turėjau palikt, kviečia pas save. Sakau, nu gerai, atvarau. Ir už penkių minučių skambina mano simpatija. Tau taip nebūna? Man taip jau ketvirtą kartą!!! Ir rodo keturis pirštus…
Klausiau jo istorijos ir supratau, kad man neįdomios kitų žmonių istorijos, ypač, jei ir man buvo taip nutikę. Matyt nerimą kėlė didelės kaip vilko jo akys…
– Rūkei?
– Kodėl klausi?
– Kad tavo akys didelės kaip vilko?
– O kokios vilko akys būna?
– Tu galvoji aš esu gyvai matęs vilką?
– O tai nesi?
– Klausyk, nejaukiai jaučiuos, kai tavo tokios akys, atrodo, kad tuoj suvalgysi, man šalta, einu į vidų.
– Davai senuk. Žėk, gal dar vieną ant kelionės parūkyt….?