Viskas prasidėjo nuo naujienos, kad Lietuvoje legalizuos kanapes.
Šaltinis:
http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/seimas-pritare-pluostiniu-kanapiu-istatymo-projektui-56-327267
Pamaniau, kad tai didelis žingsnis pražūtin. Žinoma, legalizuotas nelabai kenksmingas augalas, bet jis atrodo identiškai kenksmingai ir niekas nesutikrins, kas ir kur auga 10 ha plote. Labai nemėgstu, kai rūkantys išplautomis smegenimis bando įtikinti, kad „Alkoholis – tai didžiausias nuodas, o va žolė tai gėris, visi taikūs ir t.t.” Taikūs, jei niekas nepasimaišo. Juk taip ir turėtų būti, ko gi būt piktam, kol negresia pavojus? Net kai ir gresia pavojus, reikia išvengti jo protu, o ne jėga.
Kita naujiena – Šapras. Mirė? Žuvo įvykus nelaimingam atsitikimui? Ne, pasikorė. Tai manęs nė kiek nestebina, seniai mačiau, kad jis buvo ne tik menininkas, bet ir kovotojas. Kovojo gyvenime, nelabai pritapdavo, nors ir buvo mėgiamas. Kodėl nepritapdavo? Jo amžiaus žmonės jau nupezę, o jaunimas per kvailas, tai jis taip ir manevravo. Manau, vienintelis dalykas ko jam trūko – rimta moteris. Išėjo pakaboti tikrai ne intuityviai, bet viską apgalvojęs. Jei jis taip nusprendė, reikia gerbti jo sprendimą ir džiaugtis kartu su juo, o ne liūdėti, gedėti, kalbėti koks jis buvo. Jis tikrai to nedarė, kad visokie dalbojobai turėtų apie ką šnekėti (dabar galite mane suvartyti, pasakydami, kad aš pats apie jį kalbu). Būčiau nesureikšminęs šios naujienos, nes žmonės į pasaulį ateina ir išeina, visų neprigedėsi, tačiau radau vieną įdomu pasisakymą. Saulius Urbonavičius – Samas teigia, kad Šapras buvo nepakeliavai vienišas.
Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/surbonavicius-jis-buvo-nepakeliamai-vienisas-tai-ji-ir-nuzude.d?id=61184037
Paskaitęs pajutau asmenines sąsajas. Aš visada jaučiuos vienišas: būdamas vienas, būdamas kompanijoje, vienišas minioje. Sunku vienišam žmogui, ypač, kai save pateikia per humoro ir sarkazmo prizme. Tuomet gyvenimas tampa tragišku. Reikia arba su tuo susitaikyti, arba lūžti. Sunku žmonėms, kuriems gyvenimą diktuoja ne protas arba jausmai, o abu iškart. Protas suvokia, kad esi protingas, gali net vėjo malūnus pamokyti ir jiems patarti, o jausmai jaučia, kad ne taip turėtum gyventi. Per Kalėdas keitėmės kalėdinio pašto laiškais. Anonimiškai. Dauguma rašė, kad aš jiems pakeliu nuotaiką, kad patinka mano bajeriai, kad pagalvos apie gautus intymius pasiūlymus, o kažkas drėbė rimtą pareiškimą, sakydamas, kad su tokiu charakteriu, gyvas būsiu tik tol, kol tikėsiu ką darau, tikėsiu, kad beprotiškiausios, protu nesuvokiamos idėjos įgyvendinamos, ranka pasiekiamos čia pat ir darysiu viską, kad taip būtų. Jei susitaikysiu su nesėkmėmis ar mėginsiu prisitaikyti, mane sunaikins. Kiti? Ne, aš pochui kitiems. Sunaikinsiu pats, ieškosiu kur realizuoti, ką veikti, ieškosiu meilės, ramybės.
Išvados – reikia pasikliauti nei jausmais, nei protu, o intuicija.
Šios dienos juokingi žodžiai – „Paranormaliai”. Šis žodis apibūdina laikotarpį, kai visą parą tūsinai ir tau buvo „Parą normaliai”.
Įdomi pažintis su mergina, turinčia du vardus ir garbanotus plaukus.
Vakaro nusivylimas – turėjau susitikti su žmogumi, dėl kurio būčiau nuvykęs į „Can can’ą”, nupirkęs šaltibarščių su karštom bulvėm ir pasakės, kad pats kepiau tuos šaltibarščius. Sužinojau, kad planai keičiasi, kad dangus griuva, likau namie. Jaučiausi taip suknistai, kaip depresuojantis paauglys, kaip koks emo. Kritau į lovą, maniau prigulsiąs, pailsėsiu, pamiegosiu ir eisiu programinti. Pabudęs jaučiausi pavargęs, kaip išpisęs lokį. Neteko to daryti, bet tikriausiai tie, kam tenka, būna pavargę. Šį palyginimą prisiminiau, kai vienas marozas demonstravo išmintį: „Pisk tu mešką, pisk tu lokį, jeigu turi bybį tokį”. Skambėjo apgailėtinai, bet įsimintinai. Man rimtai kažkas negerai, kad įsimenu būtent tokius dalykus, o va, kai dėstytojas paklausė, kas yra „ribiniai ciklai” ar kai reikėjo apibūdinti „pusiausvyros taškus”, neapibūdinau net šių paprastų apibrėžimų.
Vakarą išgelbėjo „sapnas”. Ji trainiojosi netoliese mieste ir užsuku. Kur buvus, kur nebuvus.
Vakaro sąžinės graužatis – neatrašiau dviems merginos, kurios labai nori susitikti, bent akimirkai. Nenorėjau, kad matytų mane piktą. Nemėgstu gadinti kitiems nuotaikos ir planų.
Ir pabaigai, viską griaunantis pasakojimas, kurį išgirdau mieste sutikęs seną pažįstamą. Išsipasakojau, kad chujovai jaučiuos, kad sudaužyta mano širdis, kad beveik mėnesį nieko nepisau ir nebenoriu jau ir kaip sekas jam, paklausiau iš mandagumo. Iš tikro man buvo pochui, nesitikėjau, kad nustebins. Nustebino.
Žmogus sirgo šizofrenija. Nuo per didelio krūvio, bemiegių naktų, alkoholio ir kanapių. Kaip pats teigė, tai pasveiko. Gydėsi keliose psichūškėse, įskaitant ir Vasaros 5, lankė įvairiausius užsiėmimus, metus gėrė vaistus profilaktiškai.
– Pisi protą, pasakiau po to, kai pasakė, kad svėrė 95kg, o dabar vos 78kg.
Parodė foto, kur išsipūtęs kaip bulvių maišas, kūnas visas subadytas, suraižytas, nuo vaistų, savęs žalojimo. Pasirodo, įmanoma išsikabinti ir jo raktas į sėkmę buvo mergina. Jie susipažino sunkiausią jo gyvenimo akimirką. Tai merginai reiktų užkabinti medalį ant kaklo. Tarp kitko, aš ją žinau ir esu bendravęs. Tas draugas dabar sportuoja, kartais išgeria, rytais bėgioja ir dievina savo merginą.
– Viskas įmanoma, tarė man. Užsiimk dalykais, kurie tau įdomūs dabar, o ne kurie bus įdomūs po penkiasdešimties.
Nieko naujo jis man nepasakė, bet vis tiek sužavėjo nuoširdžiu pasakojimu su įvairiomis detalėmis.
Pvz. labai žaviai skambėjo, kai pasakė:
– Žmonės įsivaizduoja pragarą kažkur po žeme, kažkur anapus. Pragaras yra čia. Nueik į vasaros 5, į 11 korpusą, sužinosi.
Neklausiau nieko, nes man mažiausiai tai buvo įdomu.
Kodėl įrašą pavadinau viską griaunantis? Kad tipo sutikau draugą? Ne. Todėl, kad bendraudamas su ta mergina, kuri man patinka, aš prisigalvoju įvairiausių nesąmonių, sumąstau neatrašinėti, tikėdamasis sukelti kažkokį dirbtiną susidomėjimą. Nesuprantu savęs. Dėl to ir pamaniau, kad man kažkas negerai.
Pabaigai juokingas klipukas apie lietuvį pokerio žaidėją, kurio vardą užrašė ne visiškai tokį, koks turėtų būti:
<iframe width=”400″ height=”300″ src=”http://www.youtube.com/embed/a3ZN7oWVbYQ” frameborder=”0″ allowfullscreen></iframe>
Ps. kas vakar skaitėt įrašą Dvylika sakinių apie save, tam tikriausiai įdomu, kaip sureagavo dėstytojas. Šiandien surinko atspausdintus darbus ir atsitiktinai kelis skaitė, stengėsi įžvelgti, kur yra profesionalumo, kur etikos, o kur studentas skaito knygas ne tik pagal programą. Kieno lapą paimdavo, tą lapą pacituodavo garsiai. Kai paėmė mano, pasimetė. Stengėsi labai taktiškai išsisukti, surasti bent vieną sakinį. Prikibo prie šio sakinio: „10. Esu supančiotas tinginio pantimis, labai sunkiai keliuosi ryte į darbą. Kambariokas gąsdina, kad apipils karštu vandeniu.”. Sako:
– Kas čia per „supančiotas pantimis”. Kas tos pantys?
Vėliau pažiūrėjo, paskaitė, tarė:
– Yra va, viena gramatinė klaida… Stiliaus šiek tiek…
– O kaip su turiniu, paklausiau tiesiai šviesiai
Dėstytojas pradėjo juoktis.
– Čia labai gera medžiaga dar geresniam darbui. Bet tau dar reiktų pasėdėti kokias dvi valandas ir viską apšlifuoti.
Paskui dėstytojas nukreipė temą:
– Studentai pyktinasi, kad į paskaitą įdedu aritmetikos. Tikriausiai aš nebeturiu apie ką kalbėti, tai papaišau ant lentos, kad turėtumėt ką veikt, kad užpildyt laiką?
Aš vienas garsiai nusijuokiau, nes dėstytojas tobulai perteikia emocijas.
Tuomet paaiškino:
„Aritmetika” žodyje yra žodis „etika”. Dar sakė kažką daugiau, bet nelabai pamenu. Ai, tas žodelis „ritm”, tai ritmas, kuris yra profesionalumo rodiklis. Taigi, jei dirbi darbą, tau nesigauna ir nori keiktis, bet nesikeiki – tai tu jau etiškas. Jei nesigauna ir dirbi toliau – tu dar ir profesionalas. Štai kaip viskas paprasta. Paskui parodė tą uždavinuką, kuris žiauriai kietas, sakė pasidalinti su kitais studentais, duoti savaitę laiko ir laukti kol paprašys pagalbos. Paskaita irgi pakėlė nuotaiką.
Mano blogas virsta paauglišku dienoraščiu, pamenu, kai mažas skaitydavau knygas tik kai sirgdavau, tai labiausiai mėgau „Adriano Moulo dienoraštis”, „Zuika padūkėlis” ir kitas. Na, čia tokios paaugliškos. Manydavau, kokie jie asilai, domisi gyvenimo klausimais kažkokiais, stebi save. Gi yra įdomesnių dalykų: mergos, sportas… O perskaityta info liko pasąmonėj kažkur, tai ir mano stilius toks vaikiškas. Reikia pradėti skaityti knygas, kurios buvo įtrauktos į mokyklos programą. Tada skaitydavau tik ištraukas ir ką nors prikurdavau. Kas keisčiausia, ką sukurdavau , bet paskaitęs tikrai turėčiau daugiau naudos. Na, šiandien penktadienis, trys ryto… Kelsiuos su trenksmu į darbą, paskui kaip visada dirbsiu papildomai, o vakare tikiuosi.
Šeštadienį tikriausiai darysiu vakarėlį. Jei norit susipažinti su 20-25m žmonėm, jei esat ne koks dirbantis vagim Norvegijoj ar Anglijoj, jei nepavogsi nieko , kas vertingesnis už 5 lt (pas mus tik šaldytuvas toks), tai mėgink rašyti privačiai arba į komentarus, susipažinsi su kitaip mąstančiais žmonėm. 🙂
Einu miegot.
Ai… dar prisiminiau. Šiandien kilo mintis, kad žmonės nepvivalo turėti vaikų. Tipo, sumąsčiau taip, kad jei žmogus gyvena gerą gyvenimą, sugeba dalintis gėriu ir džiaugsmu, tai jam nebūtina palikt palikuonių, o gali nugyventi savo gyvenimą. O jeigu susipiso ar pritrūkos striprybės, privalo padaryti vaikų – kuo daugiau, tuo daugiau šansų, kad jie atliks ne tik savo misiją, bet ir to susipisusio žmogaus. Na, čia tik abstrakti mintis, bet dar ją galėčiau išplėst. Ryt aptarsiu su žmonėm, pamąstysim ką čia galima prikurti. Dabar tikrai labos, einu dar pridėsiu kokią dainą:
Gilus ir achujienas klipas: