– Kas naujo pas tave?
– Galvoju mokytis norvegų kalbos
– O kam tau ji?
– Ai, galvoju, nuvyksiu, padirbsiu kokius keturis metus, paskui galėsiu šikti pinigais, pasistatysiu namą…
– Bet gi norvegų kalba bjauri
– Mano kalba irgi bjauri, daug keikiuos
– Aaa, tada tau tinka
Jie priėjo mokyklą, šalia kurios sėdėjo pankas, drožė gitarą. Dažniausiai Seriožą užpisdavo tokie gatvės muzikantai, grojantys ****restiškas ar bobiškas dainas, bet šitas buvo geras. Jis grojo seną, gerą, sovietinį roką.
– Ei, gal gali ką nors pagrot iš Kino, Cojaus ar Sektor Gaza?
– Jo galiu
– Davai, pagrok, įmesiu aš tau blet kapeikų. Va, kiek randu metalo, tiek įmetu
– Pamiršau žodžius. Tinka Graždanskaja Oborona?
– Ooo, tinka, aišku. Nekrofilija!
– Nekrofilija?!, nustebęs pažiūrėjo ir paklausė pankas
Net jam tai buvo jau kažkas tokio, dėl ko gali būt nelabai jauku.
– Ne, geriau negrosiu. Galiu pagrot „Vsio idiot po planu”
– Grok
Pankas, drebančiomis rankomis grojo akordus, pamiršdavo žodžius, bet daina buvo ypatinga. Praeviai, net ir nesuprantantys rusų kalbos, prisijungdavo prie Siero, aukštai į dangų iškėlusio vieną pirštą, apimto euforijos ir pasitenkinimo.
Einant link greito restorano vyko pokalbis apie tai, kad Vilnius geras miestas, kad visuomet gali pavalgyti naktį
– Atsimenu, buvom Paryžiuj, tai žmonės juokėsi, kai pirmą nakties paklausėm kur čia galima užkąsti
– Jo, o Vilniuj ko tik nori: kebabų, picų, wok ir wok , ko tik nori…
Visi išsiskirstė, Dima su Daša išėjo perstumdyti naujos lovos, kurią vakar nusipirko Gariūnuose, o Sieras užsuko į Makdonaldą.
– Labas vakaras. Rytas. Jau šviesu, taip?
– Taip, jau rytas, jau užsidarinėjam, greit sakykit…
– Man, prašom, duokit kuponų
– Kuponų nebeturim, šiandien paskutinė diena
– Paklauskit, gal koks kolega turi. Matot, aš dabar taupau, man širdis sako, kad reikia viską pirkti pigiau, kad daugiau pragert galėčiau
– Koks jūs vyras, kad maistui taupot? Atrodot tvarkingas ir gražus, bet nesąmones kalbat
– Aš Jums atrodau gražus?! Gerai, duokite man tą kompleksą akcijinį, gėrimas – kava
– Kavos nebus, aparatas sugedo
– Man padarykit paprastos. Jacobs ar bet kokios, kokios turit
Pardavėją pažvelgė į jį kaip į debilą
– Gerai, duokit kolos, praskalausiu dantis biški. Ir dar savo numerį ant čekio užrašykit
Paėmęs kompleksą, Serioža, kaip visada, išpylė bulves į padėklą. Tai jam garantuoja žiupsnelį nemokamo dėmesio, nes dauguma žmonių labai išsilavinę ir besilaikantys etiketo, juk jie restorane. Nors ir greito maisto, bet restorane. Serioža – ne durnas, jam pochui tie intelektualai, jis pats sau intelektualus, taukuotais pirštais čiumpa tai bulvių, tai mėsainį, tai kolos. Krimst krimst, sukirto ir nichuja nesijaučia sotus.
– Panele, duokit man dar porą mėsainių
– Kokių norėsite?
– Tai pigiausių
– 6.40
Laukdamas, kol jo mėsainius pašildys mikrobangėj ar kur ten juos šildo, Serioža nugirdo dviejų, ne įspūdingos išvaizdos merginų pokalbį. Šiandien vienos iš jų gimtadienis.
Paėmęs mėsainius atėjo prie panų:
– Labas, šiandien tavo gimtadienis?
– Labas, taip… , nedrąsiai atsakė storuliukė
– Imk, čia tau, tiesdamas neišpakuotą mėsainį tarė rusas
– Ne, atsakė mergina, tiesdama rankas paimti dovaną
Vėliau ji pati priėjo ir padėkojo. Už tai teko paimti jos kontaktus, paklausti ar ryt nedirba ir ar netyčia nenori pasidulkinti gimtadienio proga. Mergina atisasakė, bet pasiūlyti juk neskauda, ar ne? Na, čia kaip kur…
Eidamas namo, dėdamas koją už kojos susimąstė… Akmenuotas grindinys… Kiek rytų jais eita… Kiek kartų eidamas mąsčiau, kad grįžtu namo vienas, nieko nepešęs, kiek kartų grįždamas kažką vedžiausi, pasakodamas istorijas, dažniausiai tikras, kad tik nepakeistų nuomonės ir man pavyktų…
Vyrai klausia, kaip gi pavyksta tiek moterų pakabinti. Galėtų klausti, kiek kartų nepavyko prieš pavykstant? Juk negali visada sektis, sėkmė priklauso nuo to, kiek prieš tai turėjai nesėkmių, kaip sugebėjai atsistoti, nepalūžti ir veikti toliau. Filosofas Sieras užėjo po balkonu pamižt ir pamatė voratinklį. Dideliame voratinklyje buvo įkliuvęs pats šeimininkas voras.
– Matai, vore, nepink tinklo kitam, nes pats įkrisi… Įsivelsi. Žodžiu, blet, nemoki pint, nereikia lįst, pamanė įsivaizduodamas save esant vorą. Kartais gyvenime tiek visko prisigalvoja, įtarinėja žmones, nepasitiki niekuo, meluoja, o paskui kaip tas voras įsipina savo paties melagystėse. Bet tai koks būtų voras, jei turėtų tik vieną siūlą? Jis būtų ne voras, o voras-****rastas, kuris nieko nesugauna, mirtų badu arba eitų pyzdinti musių iš kitų vorų tinklų. Tikras voras turi turėti gerą tinklą, jį pažinoti kaip vienuoliką savo pirštų.
Bemižant po balkonu, išgirdo, kaip virš jo galvos prasidarė langelis…
– Sveiki, aš čia biški mižu po jūsų langais, nepykit, nebespėjau pas nykštukus nubėgt, pas mane atbėgo
– Labas, tarė žavi mergina, traukdama rytinę cigaretę
– Gražus žiedas! , sušuko vyriškis, žiūrėdamas iš apačios į viršų , atlošęs galvą
– Ačiū, o Jūs labai pastabus
– Taip, aš labai pastabus. Jūs ką tik pabudot ar ką tik grįžot?
– Pabudau, į darbą reikia
– Kas per darbas, kad taip anksti?
– Degalinėje dirbu, o Jūs?
– O aš tai muzikantas… Va, saksafonu groju… Bet dar nesu labai geras
– Kaip faina!!! Labai norėčiau, kad man pagrotumėte
– Ateikit į koncertą, galiu bilietų papigam suveikt… Nors nežinau kiek dienų begrosiu čia… Pinigai maži, miego mažai, reikalavimai aukšti, kolektyve visi bjaurūs…
– Nestovėkite lauke, užeikit pas mane į vidų, pavaišinsiu kava…
Seriožos galvoje suskambo panko žodžiai iš dainos:
{…} I vsio budėt zajabys…. Vsio idiot po planuuuuu….